Prieš dvylika metų susibūrusi grupė tikrai turi kuo pasigirti. 17 milijonų parduotų albumų egzempliorių — didelis skaičius, tačiau dar didesnį įspūdį daro “The Killers” pasiekimai koncertų fronte.
Pernai vasarą pradėję pasaulines gastroles, skirtas naujausiam albumui “Battle Born” pristatyti, muzikantai jas šių metų spalį baigs Dubajuje. Iš viso į grafiką įrašytas 121 koncertas — pirmą kartą į gastroles įtrauktas ir apsilankymas Baltijos šalyse.
Negana to, į Rygą muzikantai atvyks iškart po to, kai užkariaus koncertų verslo citadelę — birželio 22-ąją grupė surengs pasirodymą 90 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje Londono Vemblio stadione. Tai bus didžiausias pasirodymas grupės karjeroje.
Vokalistas Brandonas Flowersas, gitaristas Dave’as Keuningas, bosistas Markas Stoermeris ir būgnininkas Ronnie Vannucci jaunesnysis iki “The Killers” sunkiai skynėsi kelią, tačiau susibūrę draugėn greitai rado sėkmės formulę.
Jau 2003-iaisiais porą metų gyvuojančios grupės daina “Mr.Brightside” apie pavydo kamuojamą vaikiną tapo viena madingiausių Didžiojoje Britanijoje — indie roko ir popmuzikos derinys pirmiausia pelnė pripažinimą Londone, o tik vėliau sulaukė dėmesio JAV didmiesčiuose.
Hitai pasipylė vienas po kito — “Somebody Told Me”, “Smile Like You Mean It”, “When You Were Young”, “Read My Mind” ir daugybė kitų, išbarstytų jau šešiuose grupės albumuose.
Ir nesvarbu, kad kartais pakili, kartais melancholiška, bet visada įsimenama ir melodinga grupės muzika visai neatspindi brutalaus pavadinimo. “Žudikais” grupė pasivadino pamačiusi šį užrašą ant būgnų komplekto savo pamėgtos britų grupės “New Order” klipe — kai susiprotėjo, kad toks pavadinimas labiau tiktų metalistams, jau buvo per vėlu jį keisti.
Negana to, “The Killers” vokalistas B.Flowersas spėjo išleisti populiarų solinį albumą, kurį pristatė brangus vaizdo klipas “Crossfire” su žaviąja kino aktore Charlize Theron, — įrodymas, kad ši grupė sau gali leisti tikrai daug.
Ne kartą MTV Europos apdovanojimų ceremonijoje koncertavusi grupė jau primiršo laikus, kai Lenkijoje apšildė airių U2 pasirodymą — dabar ji pati sutraukia pilnus stadionus žiūrovų.
Gerbėjų iš Lietuvos širdis ypač šildo tai, kad 31 metų B.Flowersas yra prasitaręs, esą jo močiutė kilusi iš mūsų šalies.
Las Vegase gyvenantis mormonas taip tarsi prisidėjo prie neformalaus iš Lietuvos kilusių muzikos žvaigždžių klubo — galime girtis, kad lietuviško kraujo turi ne tik Pink ar “Red Hot Chili Peppers” vokalistas Anthony Kiedis, bet ir “The Killers” lyderis.
Tiesa, grupė pasirodymų vietas renkasi ne pagal asmeninius sentimentus — “The Killers” koncertą užsakiusi Rusijos agentūra nusprendė, kad daugiausia žiūrovų ši grupė surinks Latvijos sostinėje, į kurią susirinks ir lietuviai, ir estai.
Artėjant kelionei į Latviją interviu “TV antenai” apie būsimą pasirodymą davė “The Killers” gitaristas 37-erių D.Keuningas.
— Nors grosite Latvijoje, šis pokalbis skirtas Lietuvai. Brandonas yra porą sykių užsiminęs, kad jo šaknys — mūsų šalyje. Tai nebuvo pokštas?
— Ne, ne. Mes visi grupėje nuo pat pažinties pirmųjų dienų žinome, kad jis širdimi yra lietuvis, sakau rimtai.
Tik nesu jo klausinėjęs, kiek gilios jo giminės šaknys Lietuvoje, kelintos kartos emigrantų palikuonis jis yra. Šito pasakyti negaliu, bet jo lietuviška kilmė nėra prasimanymas.
— Ko tikitės iš pasirodymo Rygoje?
— Grosime po atviru dangumi, o tai man iškart kelia nuotaiką. Mėgstu koncertus gryname ore dar ir todėl, kad į juos susirenka daugiau žmonių, o tai mums suteikia papildomos energijos.
Visai neseniai surengėme nuostabų koncertą po atviru dangumi Meksikoje — tada irgi susimąsčiau, kad arenoje nebūtų buvę taip smagu.
Į Latviją bet kuriuo atveju atvyksime pakylėti — juk vos keliomis dienomis anksčiau grosime Vemblio stadione Londone, tad adrenalinas dar nebus išgaravęs.
Bus pirotechnikos efektų, visi mūsų hitai, taip pat šiek tiek naujų dainų.
Europoje mums visada patinka groti, nes čia publika yra kur kas geresnė ir greičiau įsijaučia. Šiaurės Amerikoje to nėra. Tiesa, kiekvienoje šalyje publika skirtinga, Baltijos šalyse dar nebuvome, todėl nė nežinau, ko tikėtis. Bus įdomu pažiūrėti į jus, tikiuosi, ir jums į mus.
— Kurios šou akimirkos jums pačiam labiausiai patinka?
— Daina “From Here on Out” — ji gana nauja, ten labai gera gitaros partija, kurią aš groju, cha. Dar “This Is Your Life” ir “When You Were Young”.
Ši daina — tikras hitas, žiūrovai paprastai kraustosi iš proto jau nuo pirmo akordo. Tai negali nejaudinti.
— Septynerius metus iš eilės prieš Kalėdas išleidžiate specialią naują dainą, kurios atneštas pelnas skiriamas labdarai. Kiek kartų galima dainuoti apie Kalėdas?
— Buvo pora metų, kai labai tingėjome ką nors nauja kurti ta tema. (Juokiasi.) Kai daug koncertuoji, esi pavargęs, mažiausiai norisi kurti dainą apie Kalėdų Senelį. Bet prie to pripratome, tai puiki priežastis parašyti dar vieną dainą, panaudoti idėjas, kurios kitur netinka. Labdaros elementas — irgi svarbus, gera jausti, kad tavo muzika kam nors padeda.
— Kokia jūsų paties mėgstamiausia Kalėdų daina?
— Iš visų mūsų įrašytų — pati pirmoji, “A Great Big Sled”. Iš kitų muzikantų — Johno Lennono “Happy Xmas (War Is Over)”. Labai gera daina.
— Jei “The Killers” nebūtų pavykę išpopuliarėti, koks buvo jūsų atsarginis planas?
— Neturėjau jo. Nenoriu atrodyti pasipūtėlis, bet visada įsivaizdavau, kad būsiu populiarios grupės muzikantas.
Ta mintis atėjo dar daug metų prieš susiburiant “The Killers”. Žinojau, kad tai mano likimas, ir tiek.
Visiškai neįsivaizduoju, ką būtų reikėję daryti, jei muzikinė karjera nebūtų susiklosčiusi. Tikriausiai vis tiek būčiau muzikantas, tik kur kas mažiau populiarios grupės.
Laimė, viskas susidėliojo gerai ir man nereikia dėl to sukti galvos.
Kita vertus, paauglystėje buvau prisižiūrėjęs serialų ir kurį laiką norėjau tapti gelbėtoju. Man atrodė, kad būtų smagu gyventi Kalifornijoje ir gelbėti gyvybes. Na, dabar aš gyvenu Kalifornijoje. Bent jau ta svajonės dalis išsipildė.
— “The Rolling Stones” rengia didžiulius koncertus, nors jų amžiaus vidurkis — beveik 70 metų. Jūs irgi norėtumėte taip?
— Sunku pasakyti. Kai sukūrėme grupę, sakiau sau, kad grosiu iki 80-ies. Tada susidūriau su tikrove. Gastrolės — labai varginantis dalykas. Dirbame iki išsekimo. Nežinau, ar galėsiu taip iki senatvės.
Manau, lengviau, kai esi solistas. Kaip koks Davidas Bowie — jis dešimt metų nieko neveikė, o dabar sugalvojo, kad vėl nori būti scenoje, ir viskas gerai. O priklausydamas grupei turi derinti savo norus su dviejų trijų kitų žmonių.
“The Killers” yra dideliu greičiu lekianti mašina. Nesu tikras, kad norėčiau taip lėkti, kai man bus šešiasdešimt. Vis dėlto ir senatvėje norėsiu būti susijęs su muzika. Gal grosiu nedidelėje vietinėje aludėje ir man to užteks.
— Karjeros pradžioje buvote tipinė indie roko grupė, paskui jūsų muzika buvo panaši į U2 ar net “Pet Shop Boys”, jūs nuolat keičiatės. Stengiatės neužsibūti prie vieno muzikos stiliaus?
— Tai natūralus progresas. Bet kiekviename karjeros etape stengiamės nusibrėžti gaires. Maždaug — “o dabar mūsų skambesys bus artimesnis rokui”. Paskui pradedame repetuoti, rašyti dainas ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
Pavyzdžiui, dainą “Smile Like You Mean It” parašėme per aštuonias minutes, o su “Read My Mind” kankinomės — tai buvo tipiška roko daina, nelabai įdomi. Bet tada sulėtinome ją, prikišome sintezatorių, pasukome 180 laipsnių ir išėjo puikus kūrinys. Net nuostabu, kaip kartais viskas pasikeičia.
Matote, karjeros pradžioje nenusprendėme, kokią muziką “The Killers” gros, nes mums patinka daug žanrų. Ne taip, kaip kokie “The Hives”, kurie aiškiai nusibrėžė kryptį ir jos laikosi. Man patinka ta grupė, nesupraskite klaidingai, bet jų įrašai nelabai skiriasi vienas nuo kito.
— Atrodote gana ramūs ir mandagūs vyrukai, ar tokie yra ir jūsų gerbėjai?
— Net nežinau. Mane retai atpažįsta gatvėje, o gal aš to tiesiog nepastebiu.
Kas kita, kai atvažiuojame koncertuoti į kokį miestą užsienyje, turbūt praeiviai jau žino, kad mes ten esame, ir įdėmiau dairosi. Tada visko pasitaiko.
Atvirai kalbant, man vis dar sunku suprasti, kad kas nors jaudinasi mane pamatęs. Tai malonu ir labai neįprasta.
Las Vegase, kur susibūrė grupė, požiūris į mus yra kitoks. Daug snobizmo, žmonės stengiasi veido išraiškomis ir elgesiu parodyti, kad jiems nerūpi, ką mes darome. Kad jiems visiškai nusispjauti.
Tada nukeliauji į Meksiką, o ten keli šimtai žmonių su plakatais oro uoste pasitinka. Už JAV ribų mus mėgsta kur kas labiau nei gimtinėje, tai gerai žinomas faktas.
— Kokių keisčiausių dovanų iš gerbėjų esate gavę?
— Būna, kad mus pasigauna viešbutyje ar oro uoste ir įteikia ką nors keisto. Įrėmintos mūsų nuotraukos ar piešiniai — dar nieko tokio, bet gauname keramikos skulptūrėlių ar skudurinių lėlių, vaizduojančių mus. Laikyti tokį daiktą rankoje truputį neramu.
— Koncertą Vemblio stadione daugelis roko ir popmuzikos atlikėjų laiko karjeros viršūne. Ar yra artistų, į kuriuos norėtumėte būti panašūs?
— Turėčiau paminėti grupę “Queen”. Kaip tik vakar žiūrėjau jos koncerto Vemblio stadione įrašą. Nuostabi, įvairi muzika ir nežemiška energija scenoje. Būtų nuostabu vieną dieną pasiekti tokį lygį.
Taip pat žaviuosi “The Beatles”, “The Rolling Stones” — tai puikios koncertinės grupės. Mūsų dar laukia ilgas kelias iki jų aukštumų. Bet mes stengiamės.