Didysis jų tarptautinės karjeros proveržis įvyko, kai „Sigur Ros“ melodijas savo TV laidų fonui pradėjo naudoti britų transliuotojai. Nenuostabu - ambientinės muzikos ir postroko derinį grojanti grupė kuria tokią keistą ir svajingą muziką, kad nori nenori supranti, kodėl didelė dalis islandų vis dar tiki elfais ir nykštukais.
Įsijunkite, užsimerkite - ir matysite Šiaurės pašvaistes, ledkalnius (būtent taip verčiamas albumo dainos „Isjaki“ pavadinimas), geizerius ir ką tik nori, bet ne savo kasdienio gyvenimo vaizdelius.
Nežemiškas vokalisto Jonsi balsas, peraugantis į falcetą, iš įvairių instrumentų garsų lyg iš plytų pastatytos garso sienos, tekstai, kurių didžioji dalis gerbėjų nesupranta - ir nė nežino, ar „Sigur Ros“ jau dainuoja islandiškai, ar, kaip kadaise, išgalvota kalba. Čia yra visi „firminiai“ grupės žavesio elementai.
Nors grupę šįmet ir paliko ilgametis klavišininkas Kjartanas Sveinssonas, bendram jos muzikos kuriamam įspūdžiui tai nepadarė didelės įtakos - nors tiesa, kad albume atsirado daugiau agresyvumo ir kieto gitarų skambesio.
Pirmoji daina „Brennistein“ ar titulinė „Kveikur“ tai ypač ryškiai demonstruoja - pastarojoje kartais net pasigirsta užuominų į pankroką. Tai vis dėlto yra greičiau išimtis nei taisyklė - „Hrafntinna“ ar „Stormur“ demonstruoja grupės ištikimybę aidui ir melancholijai, o „Isjaki“ priedainyje išgirsite vieną gražiausių melodijų, kokias ši grupė yra parašiusi. Puikus albumas, po kurio laukti grupės pasirodymo Latvijos festivalyje „Positivus“ liepą (į Lietuvą grupė ir vėl neužsuks) yra labai nekantru.
Įvertinimas - 9 iš 10. „Sigur Ros“ daina „Isjaki“:
