„Tai - tokia muzika, kokią visą laiką siekėme groti“, - apie „AM“ sakė grupės narys Mattas Heldersas. Kitaip tariant, „Arctic Monkeys“ jaučiasi pasiekę tam tikros brandos tašką. Tai jau nebe tie dvidešimtmečiai naiviais veidais, kurie 2006-aisiais pirmą kartą įsiveržė į britų „topus“. Pernelyg daug koncertų sugrota, viskio išgerta ir moterų sutikta pakeliui.
Jei reikėtų išrinkti vieną bendrą apibūdinimą šioms 12-ai dainų, tai būtų „pasitikėjimas savimi“. Grupės lyderis Alexas Turneris prieš septynerius metus buvo aršus paauglys su aistra poezijai apie vėlyvos nakties nuotykius baruose. Dabar iš jo balso manierų jau sklinda žinia „aš - roko dievas“ ir nepasakysi, kad jis to nenusipelnė.
„AM“ - išties brandžiausias, tuo pačiu ir lengviausiai prieinamas, labiausiai prie popmuzikos linkstantis „Arctic Monkeys“ darbas. Mažiau jaunatviškos pankiškos agresijos, daugiau įdomių sprendimų ir lėtesnio tempo kūrinių. Pavyzdžiui, „One For The Road“ dėl savo ritmikos apskritai galėtų būti hiphopo kūrinys, tik sugrotas gyvais roko instrumentais, o dainoje „Arabella“ yra ir kone „timberleikiško“ ritmenbliuzo, ir grupės „Black Sabbath“ stiliaus kietų gitaros pabraižymų.
„I Want It All“ trenksmas ir falcetu traukiami pritariamieji vokalai primena grupės „T.Rex“ erą, o „No.1 Party Anthem“ - kone „lenoniška“ baladė, tik, žinia, balso tembras - visiškai kitoks.
Tekstai išlaiko paties A.Turnerio aukštai iškeltą kartelę - vienas geriausių britų roko poetų ir toliau su įkvėpimu vynioja istorijas apie Meksikos kokainą, šlovės perteklių ir pakankamai nejautrius veiksmus, kuriuos norėtų atlikti su dainų lyrinėmis herojėmis. Albumas - įrodymas, kad viskas roko muzikoje tikriausiai jau sugrota. Faršas iš per kelis dešimtmečius sukurtų idėjų, tačiau sumaltas taip talentingai, kad daro įspūdį.
Įvertinimas - 8 iš 10.
„Arctic Monkeys“ vaizdo klipas „Do I Wanna Know?“:
