Tai - ketvirtasis grupės albumas, nors tikrai netrūksta tokių, kurie apie pirmus tris nėra nieko girdėję. O gaila. Nes teoriškai ši muzika galėtų patikti labai plačiam ratui klausytojų.
Nors patys muzikantai kažką šnekėjo apie "niekur nedingusį pankiškumą", neaišku, apie ką jie čia - kiek "kietesnio" skambesio yra tik viena albumo daina "Žadėtas dangus". Visa kita - gražus, svajingas lengvas rokas, kuris lengvai surastų kelią ir į dainuojamosios poezijos klausytojų ausis.
Formulė - puikiai žinoma. Tai dainos, pagal kokias dvidešimtmečiai meniškų profesijų studentai bendrabučiuose mielai susiglaudę rymotų prie pigaus vyno taurės. Lengva filosofija tekstuose, nepretenzingas (bet skoningai aranžuotas) grojimas, bardų manieras primenantis vokalisto Andriaus Zalieskos balsas. Viskas, ką galima apibūdinti žodžiu "jauku" - jei tokio jausmo nesukels dainos "Negaliu neklausyt" ar "Dangus nemeluos", su jumis kažkas negerai.
Turbūt svarbiausia "Arbatos" problema - kad atsirado 20 metų per vėlai. "Foje" ir "Naktinių personų" laikais romantikų kartai ši muzika būtų labai gerai "suėjusi". Tiesa, savo klausytojų ji randa ir dabar - kažką gana panašaus groja populiarėjanti jaunesnė grupė "Karma". Būtų smagu, kad ir "Arbata" neliktų tik Lietuvos roko istorijos paraštėse. Ypač vėstant orams - ši muzika puikiai tinka vietoj antklodės ar židinio.
Įvertinimas - 8 iš 10.
"Arbatos" vaizdo klipas "Aš tave rasiu":
