Vokalistas Imantas Slėnys – tai išyrančios, tai vėl susiburiančios grupės „ReedNoBrass“ lyderis, akivaizdžiai turintis potraukį prastiems pavadinimams. „Makchu Pikchu“ – vienas kvailiausių pasirinkimų grupės iškabai (pabandykite be klaidų suvesti šį pavadinimą į interneto paiešką, o tada pažiūrėkite, kokius rezultatus gausite). Bet tai – turbūt ir vienintelis rimtesnis priekaištas šiai grupei.
Debiutinį šešių dainų albumą pradedantis kūrinys „Step Ahead To Stay“ – geriausias ir kiek apgaulingas grupės šūvis. Vokalas primena grupės „Bon Iver“ lyderį Justiną Vernoną, o muzika per tris minutes sugeba apimti fanką, hiphopą, roką ir dar velniai žino ką. Pagauna nuo pirmų sekundžių - bet šis linksmas kūrinėlis neatspindi likusios albumo dalies.
Daina „Why Do We Think So“ - kur kas liūdnesnės nuotaikos, jautri ir skausminga, „Dragons Flight“ - rami ir labai melodinga, „Drop D“ primena, kad „Makchu Pikchu“ kūryboje yra vietos ironijai: skamba lyg gana aštrus laiškas skaudžiai pasibaigusios meilės objektui.
Vokalo maniera irgi keičiasi - falcetas užleidžia vietą kiek rupiam Imanto balsui, kuris puikiai tinka prie muzikoje vis išlendančių retro šešėlių. Dainoje „Promise Me“ pasigirsta ir moteriškas pritariantis vokalas, tik papildantis įspūdį, kad taip skoningai ir išradingai sugrotos popmuzikos Lietuvoje jau senokai neteko girdėti.
Viršeliui pozavęs Viktoro Diawaros sūnus ir klipas, kuriame panaudoti kadrai iš filmo „Santa“, yra smagūs reklamos triukai, tačiau „Makchu Pikchu“ verti sulaukti dėmesio ir be jų. Gal net ir pavadinimas nesutrukdys.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Vaizdo klipas „Why Do We Think So“:
