Tikrasis jos vardas - Joy Olasunmibo Ogunmakin. Ji gimė Vokietijoje - nigeriečio ir čigonės iš Rumunijos šeimoje. Tačiau sava jaučiasi ir Niujorke, ir Paryžiuje, kur dabar gyvena. Prancūzai Ayo muziką itin mėgsta - jos albumai šioje šalyje pasiekia pirmąsias „topų“ vietas, nors Ayo dainuoja angliškai.
Kai Ayo buvo šešeri, jos motina įniko į heroiną ir atsidūrė kalėjime. Mergaitė su seserimi ir broliais atsidūrė vaikų globos namuose. Tik būdama keturiolikos, ji apsigyveno su tėvu - kai teismas tai leido.
2009-aisiais apie dramatišką Ayo gyvenimą Prancūzijoje buvo sukurtas pusantros valandos dokumentinis filmas, dar labiau išgarsinęs artistę, kuri dar 2006-aisiais išleistu pirmuoju albumu patraukė melomanų dėmesį.
Ayo, išvertus iš jorubių kalbos, reiškia „džiaugsmas“. Tokia yra ir dainininkės muzika - švelniu balsu ji atlieka dainas, artimas džiazui ir ritmenbliuzui. Tokias, kuriose pro melancholiją visada prasiskverbia šviesos spindulys.
Tokia ji atrodo ir kalbėdama telefonu - miela, draugiška, be menkiausių „sužvaigždėjimo“ ženklų. Su gitaristu ir pianistu Kongresų rūmuose Ayo pirmą kartą koncertuos lietuviams - prieš pat kelionę ji davė interviu „Lietuvos rytui“.
- Prieš porą mėnesių laimėjote Krištolinio gaublio apdovanojimą kaip geriausia Prancūzijos dainininkė - nurungėte tokias žvaigždes kaip Vanessa Paradis ir Carla Bruni. Ką jums tai reiškia? - paklausiau Ayo.
- Labai daug, nes tai pirmasis reikšmingas mano laimėtas prizas. Be to, jo laimėtojus renka žurnalistai, o tai labai svarbu. Žurnalistai juk labiausiai gilinasi į kūrybą, skleidžia žinią. Buvau labai sujaudinta.
- Šį mėnesį pirmą sykį vaidinote kino filme.
- Taip, Haityje šešias savaites filmavausi režisieriaus Raoulio Pecko juostoje „Žmogžudystė Pako rajone“. Įdomi patirtis. Turiu iškart pasakyti, kad man labai patiko, bet buvo ir neįtikėtinai sunku.
Nesu tikra, kad norėčiau tai dar kartą pabandyti per artimiausius keletą metų. Vaidinti - kur kas sunkiau nei kurti ir groti muziką. Kai žiūri į žmones ekrane, nenujauti, kad jie turi tiek vargti dėl tų kelių minučių. Aktoriaus darbas labai išsunkia.
- Muzikos pasaulis - kupinas konkurencijos ir intrigų. Jūs darote ramios ir švelnios būtybės įspūdį. Ar jaučiatės savo rogėse?
- Muzikos versle tikrai vyksta negražūs dalykai. Atlikėjai, kurie sako kitaip, tiesiog meluoja. Kai pasižiūri, iš kokios muzikos dabar daromi pinigai, darosi baisu.
Priklauso, ko ieškai ir nori pasiekti. Niekada nežiūrėjau į muziką kaip į verslą. Net nesistengiau gauti sutartį su įrašų leidykla - tai nutiko savaime.
Mano pasaulyje muzika - tai, ką darysiu, net jei mažai kas norės klausytis ar pirkti mano įrašus.
- Gimėte Vokietijoje, gyvenote Nigerijoje, Londone, Niujorke, dabar gyvenate Paryžiuje. Esate nerami siela, kuriai nuolat norisi keisti aplinką?
- Taip. Privalau nuolat judėti. Manau, kad tai - tikroji žmogaus prigimtis, būti klajokliu. Mums neskirta visą gyvenimą būti vienoje vietoje. Juolab kad pasaulis tampa vis mažesnis. Kelionės išplečia mūsų horizontus.
Galvoju apie daug vietų, kuriose norėčiau pagyventi. Galbūt kraustysiuosi atgal į Niujorką ar į Portugaliją - kur nors arčiau jūros.
- Turite du mažus vaikus (Ayo yra išsiskyrusi su vyru, regio atlikėju Patrice'u - Red.). Ar lengva derinti motinystę ir nuolat koncertuojančios artistės karjerą?
- Vaikai puikiai supranta, kuo užsiima mama. Kartais jie keliauja su manimi. Ne visada būna lengva suderinti šiuos reikalus. Gyvenimas pilnas iššūkių.
Pavyzdžiui, mano trejų metų dukra Billie-Eve kartu keliaus į Vilnių. O aštuonerių sūnus Nile'as su savo močiute liks Kelne, nes jam reikia lankyti mokyklą.
Kartais kyla noras nusipirkti trobelę kaime, kasdien būti su vaikais ir daugiau negastroliuoti. Bet kai keletą mėnesių nedainuoju, labai pasiilgstu koncertų.
- Jei nebūtumėte dainininkė, ką veiktumėte?
- Geras klausimas, į kurį neturiu atsakymo. Gal galėčiau atidaryti nedidelę parduotuvėlę, kepti saldžius pyragaičius ir virti kavą. Esu tikra saldumynų mėgėja, todėl man tai turbūt tiktų. Arba saldainių parduotuvė - irgi variantas.
- Jūsų vaikystė buvo labai sunki. Ar tai įkvėpė jums norą gyvenime siekti aukštumų?
- Kas mūsų nesulaužo, padaro mus stipresnius. Manau, yra daugybė žmonių, kurie patyrė dar sunkesnių išbandymų. Viską, ką patiri gyvenime, reikia priimti kaip dovaną - net ir skaudžias akimirkas. Kiekviena išverkta ašara sustiprina. Tikiu likimu, man reikėjo patirti tai, kas man teko. Kitaip šiandien būčiau kažkur kitur.
- Atleidote savo mamai?
- Taip. Turiu tik vieną tėvą ir motiną. Abu juos labai myliu.
- Kurios muzikinės pažintys jums įsiminė labiausiai?
- Su amerikiečių dainininku ir prodiuseriu Babyface'u. „Apšildžiau“ jo koncertus JAV -- kiekvieną vakarą matyti, kaip jis dirba, buvo įkvepianti patirtis.
Bet supratau viena - gali sutikti žymių muzikantų, kurie tavęs visai neįkvėps, o tada gatvėje pamatyti močiutę su šuniuku, kuri pasakys kažką tokio, ką įsiminsi visam gyvenimui. Nė vienas žmogus nėra paprastas.
- Prancūzijoje esate didelė žvaigždė. Ar lengva priprasti prie populiarumo?
- Aš taip ir nepripratau. Man keista, kai esu atpažįstama gatvėje. Smagiausia, kai būnu kažkur, kur žmonės visai nekreipia į mane dėmesio - tada galiu tiesiog ramiai būti savimi.
Ayo daina „Down On My Knees":
