„Bastille“ lyderis nori Rumšiškėse sutikti klipe pamiltą lietuvę

Pernai – Kėdainiai, šįmet – Rumšiškės. Tokiu maršrutu Lietuvą atranda britų popžvaigždės „Bastille“, penktadienį grosiančios festivalyje „Granatos Live“. Grupės lyderis Danas Smithas (28 m.) artėjant viešnagei davė interviu žurnalui „Stilius“.

Šį savaitgalį „Bastille“ (D.Smithas - pirmas iš dešinės) pirmą kartą koncertuos Lietuvoje.<br>"Reuters" nuotr.
Šį savaitgalį „Bastille“ (D.Smithas - pirmas iš dešinės) pirmą kartą koncertuos Lietuvoje.<br>"Reuters" nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ramūnas Zilnys

Jul 30, 2014, 8:14 PM, atnaujinta Feb 11, 2018, 3:22 PM

Kai pernai per Lietuvos radijo stotis plyšojo didysis „Bastille“ hitas „Pompeii“, jos nariai paryčiais vaikštinėjo Kėdainių gatvėmis.

Didžiulę populiarumo bangą pasikinkę muzikantai Lietuvoje tyliai nufilmavo vaizdo klipą ir išskrido – žinia apie jų viešnagę paaiškėjo tik tada, kai klipas „Things We Lost In The Fire“ pasirodė internete ir TV kanaluose.

Jame nusifilmavusi lietuvė Aušrinė Abramaitytė tada „Stiliui“ pasakojo, kokie paprasti ir „savi“ yra visos Europos klausytojus debiutiniu albumu „Bad Blood“ išjudinę britai. Šį savaitgalį tuo galės įsitikinti tūkstančiai lietuvių Rumšiškėse vyksiančiame festivalyje „Granatos Live“, į kurį grupė jau atvyksta nesislapstydama.

Šių metų pradžioje „Bastille“ triumfavo Britų muzikos apdovanojimuose – ne tik pelnė geriausio metų proveržio prizą, bet ir surengė įspūdingą pasirodymą.

Perleisto jos albumo, kurio vien Didžiojoje Britanijoje parduota per 2 milijonus, viršelį papuošė nuotrauka iš Kėdainių, lyg primindama – pirmasis apsilankymas Lietuvoje grupei tikrai įsiminė.

„Lietuva? Žinoma, dabar tai – svarbi mūsų grupės istorijos dalis“, – pakėlęs ragelį greitakalbe plepėjo D.Smithas.

Supurkštų plaukų kupeta, švelnus balsas ir dainos su užuominomis į pasaulio istoriją bei tamsiausius žmogaus instinktus – šio brito suburta grupė „Bastille“ yra neįprastos žvaigždės. Dėl daugybės priežasčių.

Jie susibūrė ir kuria Anglijoje, bet pasivadino pagal Bastilijos paėmimo dieną – nacionalinę Prancūzijos šventę. Mat ji minima liepos 14-ąją – kaip ir D.Smitho gimtadienis.

Dainininkas – neabejotinas šių dienų paauglių dievukas, bet pats popžvaigždės kailyje jaučiasi nejaukiai, vengia pasakojimų apie asmeninį gyvenimą (lyg ir turi merginą, bet daugiau nieko neišpeši), iki šiol važinėja viešuoju transportu ir susikuklina kiekvieną sykį, kai jam primeni „Bastille“ populiarumą.

Rumšiškių pievose jų lauks tūkstančiai „Bastille“ pamėgusių lietuvių. O prieš tai D.Smithas mums pasakoja apie pažintį su kino genijumi Davidu Lynchu, grupės klipe nusifilmavusią lietuvę, autografus keistose vietose ir planuotą karjerą, kurią iškeitė į muziką.

– Pernai Lietuvoje nufilmavote tai, ką pamatė jūsų publika visame pasaulyje. Šįmet grįžtate. Tarsi į namus?

– Panašu į tai. Labai norėjome pagroti Lietuvoje. Ypač po to, kai jūsų šalyje nufilmavome „Things We Lost In The Fire“ – tai, be jokių ginčų, yra mėgstamiausias mūsų klipas ir viena tų dainų, kurias labiausiai patinka groti koncertuose.

Iki šiol buvo tas keistas jausmas – buvome Lietuvoje, filmavome klipą, o koncerto nesurengėme. Tai lyg nebaigti reikalai, tam tikra skola. Tikiuosi, koncertas bus fantastiškas.

– Filmuoti Lietuvoje buvo kiek neįprastas sprendimas, ar ne?

– Taip, tai nėra vieta, į kurią krypsta režisierių akys. Bet mums ši idėja visiškai pasiteisino. Ta vieta, kurią radome greta Kėdainių, yra neįtikėtina. Fosfogipso kalnai, kurie susidarė dėl trąšų gamyklos, – tai atrodo lyg vaizdas iš kitos planetos.

Lietuvoje lankėmės labai trumpai. Atskridome, išgėrėme, nuėjome miegoti, kitą dieną filmavomės iki paryčių, vėl išgėrėme ir penktą ryto išskridome į festivalį. (Juokiasi.) Kita vertus, tai tipiška mūsų diena praėjusiais metais – nė vienoje aplankytoje šalyje neturėjome tiek laisvo laiko, kiek mums norėjosi.

Bet vis tiek spėjome pajusti šalies atmosferą. Man patiko – ne tik aplinka, bet ir tai, kad visa komanda buvo labai profesionali ir geranoriška.

– Klipe jūsų meilės objektą suvaidino lietuvė Aušrinė Abramaitytė. Ar palaikote su ja ryšį?

– Ne, bet labai norėčiau, kad ji ateitų į mūsų koncertą. Tiesą sakant, jai garantuotas nemokamas patekimas į visus mūsų šou.

Su Aušrine mes smagiai praleidome laiką. Tas klipas internete tikriausiai bus daugybę metų. Ir visus tuos metus bus galima pamatyti tą mano baisų bandymą vaidinti ir jos puikų pasirodymą. Tikrovėje mes nesame pora, bet „YouTube“ daugybę metų būsime įsimylėjėliai. (Juokiasi.) Labai keista mintis.

– Aušrinė mums pasakojo, kad filmuotis važiavo nė nežinodama, kas per grupė yra „Bastille“. Ar Didžiojoje Britanijoje dar sutinkate žmonių, kurie nežino, kas jūs toks?

– Pasitaiko. Kita vertus, mano gyvenimas tam tikra prasme yra izoliuotas. Kai grįžtu į Londoną, einu į barą su draugais, nes būnu jų pasiilgęs. Sakyčiau, aš labai retai turiu progą susipažinti su naujais žmonėmis.

Ar gatvėje į mane spokso? Nežinau, gal aš naivus ir to nepastebiu. Vis dar važinėju autobusu ir metro. Kartais žmonės prieina pasisveikinti ir pasakyti komplimentą, tai yra smagu.

Nemanau, kad esame žvaigždės. Nevaikštau į tuos klubus, į kuriuos eina kiti dainininkai ar aktoriai, kad juos nufotografuotų paparacai.

Buvo pora atvejų, kai linksminausi bare, draugo gimtadienyje, staiga kažkas paleido „Bastille“ dainą. Pasijutau nejaukiai – aš juk to tikrai neprašiau! Bičiuliai šaipėsi. Iš to sprendžiu, kad gal kas nors mane ir atpažįsta.

– Praėjusią savaitę išėjo naujausias jūsų klipas „Oblivion“, kuriame filmavosi 18-metė britų aktorė Sophie Turner. Kodėl pasirinkote ją?

– Kai kas grupėje dievina serialą „Sostų žaidimas“, kuriame ji filmuojasi. Aš mačiau pirmą sezoną ir dar kelias serijas, bet nesu to serialo maniakas. Geras serialas, tamsus, su intriga.

Norėjosi rasti žinomą merginą – ir Sophie puikiai tiko. Klipe ji „dainuoja“ mano balsu – labai keistas vaizdas.

– Prieš porą savaičių jums sukako 28-eri. Buvo didelis vakarėlis?

– Taip. Bet švenčiau ne liepos 14-ąją, kai iš tiesų yra mano gimimo diena, o kitą vakarą. Londone surengėme koncertą, atėjo visi draugai ir giminaičiai, po to pratęsėme namie. Draugai susimetė pinigų, nupirko man patefoną ir daug senų plokštelių. Tai gėrėme ir mano miegamajame klausėmės tų plokštelių, kaip vaikai mušdamiesi, kurią iš jų reikia uždėti. (Juokiasi.)

– Esate didelis serialo „Tvin Pyksas“ gerbėjas. Jums teko lankytis jo autoriaus Davido Lyncho namuose. Ar po to jums sapnavosi raudoni nykštukai?

– Ir dar kalbančios papūgos su žmonių galvomis. (Juokiasi.) Kai buvau paauglys, labiau domėjausi kinu nei muzika. „Tvin Pyksas“ buvo mano mėgstamiausias serialas. Tada dar sužinojau, kad D.Lynchas kuria muziką. Man jis – pati kiečiausia roko žvaigždė planetoje, tiesiog dievukas.

Pernai sulaukėme pasiūlymo perdirbti vieną jo dainų. Nuostabu – uždėjau savo vokalą, ir prieš paties Davido valią mes tokiu būdu „padainavome“ kartu. (Juokiasi.) Pasirodo, jam tai patiko.

Kai viešėjome Amerikoje, jis paskambino ir pakvietė į savo namus. Išgėrėme kavos. Baisiai jaudinausi. Juk žinote, kokių keistų dalykų pilna Davido filmuose. Bet vėl įsitikinau – negalima apie žmogų spręsti pagal jo kuriamą meną. Davidas – draugiškas, malonus, labai linksmas ir svetingas žmogus.

Jis klausinėjo apie mūsų grupę, o aš stengiausi neišsiduoti, kad žinau kiekvieną smulkmeną apie jo darbą. Kad nesuprastų, koks išprotėjęs gerbėjas esu.

– „Nemėgstu dėmesio, man nepatinka būti scenoje“, – jūs pats tai pasakėte prieš metus. Kaip suprasti?

– Manau, ten aš truputį prisišnekėjau. Taip, aš nemėgstu dėmesio. Man sunku išeiti į sceną prieš daug žmonių – labai jaudinuosi, tai turbūt normalu. Nesu labai pasitikintis savimi, esu drovus.

Bet kai darai tai kiekvieną vakarą, pripranti. Net pasidaro linksma. Nėra nieko nuostabesnio už tą jausmą, kai didelė minia žino tavo parašytus žodžius.

Tačiau negaliu pasakyti, kad jaučiuosi savo rogėse, kai po koncerto susitinku su gerbėjais, kurie akivaizdžiai labai žavisi mūsų muzika. Nežinau, kaip su jais bendrauti.

– Daugelis tų gerbėjų – merginos. Jūs esate vadinamas „moterų magnetu“. Jums smagu, juokinga ar pikta dėl to?

– Net nežinau. (Kikena.) Mano draugai iš to šaiposi. Aš – tiesiog normalus „bičas“. Stengiuosi nekreipti dėmesio į tokius apibūdinimus.

Žinoma, smagu, kai moterys... Ne, nežinau, ką atsakyti. Atleiskite, labai blogas atsakymas. (Juokiasi.) Sakykime, taip – moterų dėmesio stygiumi aš nesiskundžiu.

– Pernai sakėte, kad galbūt greitai visa ta jūsų karjera baigsis ir turėsite dirbti „McDonald’s“. Dabar taip nebeatrodo, ar ne?

– Turbūt. Gal atsirado šiek tiek daugiau pasitikėjimo savimi. Bet aš – realistas. Žinau, kaip būna muzikoje – vienus metus tu esi superžvaigždė, o po dvylikos mėnesių niekam tavęs nebereikia. Galiu tik tikėtis, kad gerbėjai ir toliau eis į koncertus, bet kas žino?

Šis darbas – labai nepastovus. Dabar kuriame antrą albumą, dedu į jį daug vilčių. Manau, kitais metais „McDonald’s“ dar nedirbsiu, bet po poros metų – pažiūrėsime.

– Studijavote anglų literatūrą. Norėjote būti mokytoju?

– Ne, iš tiesų svajojau tapti žurnalistu ir to noro dar neatsisakiau. Pamaniau, kad literatūros studijos – geras pirmas žingsnis, rašiau į universiteto laikraštį.

Nedaug trūko, kad studijuočiau žurnalistiką magistrantūroje, bet mano gyvenimą užvaldė muzika. Beje, draugus, kurie paskatino kurti grupę, sutikau būtent universitete.

Mane apima depresija, kai palyginu, kiek daug knygų skaičiau universitete ir kiek mažai skaitau dabar. Dabar tiesiog nėra laiko. Jaučiu, kad mano protas pradėjo pūti. (Juokiasi.) Norėčiau kada nors ateityje sugrįžti į universitetą.

– Jūsų šukuosena jau tapo „Bastille“ vizitine kortele. Ar nėra vargas ją tokią išlaikyti keliaujant, snaudžiant autobusuose ir lėktuvuose? Striukės kišenėje visada vežiojatės plaukų lako?

– Geras klausimas. (Kvatojasi.) Kartais pasižiūriu kokį nufilmuotą savo interviu – plaukai atrodo taip, lyg būčiau miegojęs krūmuose. Yra, kaip yra. Gal kai leisime antrą albumą, aš tuos plaukus nusikirpsiu, matysime.

– Ant kokio keisčiausio dalyko jums yra tekę pasirašyti autografą?

– Ant krūtų?

– Tai nėra keista. Daugeliui muzikantų yra tekę pasirašyti ant krūtų.

– Taip, tai jau įprasta. (Juokiasi.) Vis pasitaiko, kad gerbėjai paprašo ant popieriaus lapo užrašyti porą eilučių iš mūsų dainos, nes nori tuos žodžius išsitatuiruoti. Žiauru, juk tai – tokia didelė atsakomybė. Padarysi klaidą, o žmogus ją nešios visą gyvenimą. Visada dešimt kartų perklausiu, ar tikrai to nori.

Dar būna, kad paprašo pasirašyti ant batų, bet nė neketina jų nusiauti. Tad tenka klauptis ir pasirašyti. Truputį keista.

Tiesą sakant, mūsų turbūt jau prašė pasirašyti ant visko, kas įmanoma. Net ant tokių daiktų, apie kokius geriau nė negalvoti.

Lietuvoje filmuotas "Bastille" klipas "Things We Lost In The Fire":

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.