Jis nemėgo tuščiai reklamuotis, o užklupus sunkiai ligai apie tai irgi nepasakojo reporteriams. J.Cockerio mirtis nuo plaučių vėžio buvo netikėta net kai kuriems artimiems bičiuliams.
Išskirtinio balso dainininkas paliko daugiau nei dvidešimt studijoje sukurtų albumų ir ryškų įrašą muzikos istorijoje, tačiau svarbiausiu jo laimėjimu liko gaivališki, muzikos magiją perteikiantys koncertai.
Susipažinti su Joe Cockeriu teko 2007-aisiais, kai dainininkas atvyko koncertuoti į Vilnių.
Po varginančio skrydžio dainininko žvilgsnį dengė akiniai nuo saulės, tačiau bendraudamas juos nusiėmė. Atrodė draugiškas, mielai šnekučiavosi ir neskubėjo bėgti nuo fotografų, kaip įprasta jaunesnėms muzikos žvaigždėms.
Smulkmenos, bet būtent po J.Cockerio mirties akcentuoja jo bičiuliai ir pažįstami. Britų dainininką jie prisimena kaip mielą, draugišką ir nė lašelio pasipūtimo neturėjusį atlikėją, kuriam labiau rūpėjo muzika, o ne žvaigždiškas maivymasis.
„Jis tiesiog beprotiškai mėgo koncertuoti“, - pripažino liūdną žinią pasauliui pranešęs muzikos atlikėjų agentas Barrie Marshallas, su Joe dirbęs kelis dešimtmečius.
Lietuviams dainavo du sykius
„Geriausias roko ir soulo balsas iš Didžiosios Britanijos – be ginčų. Visi, kurie bent sykį matė jo koncertą, to niekada nepamirš“, - pridūrė J.Cockerio bendražygis.
Lietuvos melomanai šį balsą savo ausimis Vilniuje galėjo išgirsti du kartus – 1995-aisiais „Žalgirio“ stadione ir 2007-aisiais Pramogų arenoje.
1995-aisiais Joe viešnagė Lietuvoje buvo išskirtinė žinia – tokio kalibro Vakarų atlikėjai į Lietuvą tada beveik neužsukdavo.
„Bilietas į koncertą tada kainavo pusę gyvenimo“, - prisiminė interviu iš J.Cockerio televizijai tada ėmęs Marijus Mikutavičius.
Antrąjį sykį, 2007-aisiais, J.Cockeris į Vilnių užsuko jo žvaigždei jau kiek prigesus, tačiau surengė energingą pasirodymą, įsirėžusį į atmintį keliems tūkstančiams lietuvių, nepraleidusių veterano vizito.
Pagerino „bitlų“ dainą
Kiekvieną sykį, kai Joe išeidavo į sceną, galėdavai pasijusti lyg vartydamas svarbią roko istorijos knygą.
Tarnautojo sūnus pirmą kartą į sceną išėjo būdamas dvylikos – alubaryje kartu su vyresnio brolio grupe.
Po keleto metų jis metė mokyklą, dirbo dujininku, bandė daryti karjerą Vance'o Arnoldo slapyvardžiu, net „apšildė“ kylančios grupės „The Rolling Stones“ koncertą. Tačiau vis atrodė, kad kresnam, keistai judančiam dainininkui tiesiog nelemta tapti popžvaigžde – nusivylęs jis kelis sykius apskritai metė muziką.
Didysis proveržis atėjo 1968-aisiais – kai Joe įrašė „The Beatles“ dainą „With A Little Help From My Friends“. Ji ne tik tapo didžiuliu hitu, bet ir po metų surengto legendinio Vudstoko festivalio neoficialiu himnu.
„Jis buvo mielas vaikinas iš Šiaurės, paėmęs mano dainą ir pavertęs ją tikru soulo kūrinių. Už tai aš jam amžinai dėkingas“, - po J.Cockerio mirties sakė buvęs „The Beatles“ narys Paulas McCartney.
Sužavėti „bitlai“ be diskusijų leido prikimusio balso vokalistui perdainuoti ir kitus savo kūrinius – dauguma norinčių atlikėjų tokio leidimo negaudavo.
Žavėjosi prezidentas ir karalienė
J.Cockerio karjera greitai įsibėgėjo – dešimtys koncertų turų, abiejose Atlanto pusėse populiarūs albumai, pasirodymai televizijoje ir dainos kino filmams. 1975-aisiais išleista daina “You Are So Beautiful“ tapo dainininko vizitine kortele.
Ji, kaip ir „You Can Leave Your Hat On“, „Summer In The City“ bei kiti Joe repertuaro hitai, atskleidė įdomų atlikėjo karjeros bruožą. Didžiausio populiarumo visą J.Cockerio gyvenimą sulaukdavo jo perdirbti kitų atlikėjų kūriniai, o ne jam pačiam sukurtos dainos.
Viena išimčių – daina “Up Where We Belong”, įrašyta su atlikėja Jennifer Warnes. 1983-aisiais kūrinys pelnė ir „Grammy“, ir Oskaro statulėles.
„Unchain My Heart“, striptizo barų himnu tapusi „You Can Leave Your Hat On“ (iš filmo „9 su puse savaitės“) ir daugybė kitų dainų leido J.Cockeriui ir toliau dainuoti didelėse arenose – kai nemažai jo bendraamžių nužengė į populiarumo paraštes.
1989-aisiais jis dainavo JAV prezidento George'o Busho prisaikdinimo ceremonijoje, tuo laikotarpiu tapo vienu pirmųjų Vakarų atlikėjų, surengusių koncertus Rytų Berlyne. Vieta, kurioje dainavo britas, iki šiol vadinama „Cockerio pieva“.
Gimtajame Šefilde dainininkas buvo pagerbtas bronzine atminimo plokšte, o 2011-aisiais Didžosios Britanijos karalienės Elizabeth II pagerbtas Britų imperijos ordinu – už nuopelnus muzikai.
Buvo kiek primirštas
Pastarąjį dešimtmetį, tiesa, dainininkas buvo tarsi nužengęs į antrą planą. 2012-aisiais išleistas paskutinis albumas „Fire It Up“ tapo auksiniu Vokietijoje, kur atlikėjas visada turėjo daug gerbėjų, tačiau kitose pasaulio šalyse liko beveik nepastebėtas.
„Po Joe mirties daug kas atsibudo – o, tikrai, labai mėgome šį dainininką, bet buvome jį pamiršę“, - pripažino JAV roko istorikas Glenas Gassas.
„Jo balsas buvo unikalus. Joe buvo labai mielas ir talentingas žmogus. Jis turėjo išskirtinį įvaizdį“, - po J.Cockerio mirties britų radijui sakė žymus roko klavišininkas Rickas Wakemanas.
To įvaizdžio nesupainiosi su niekuo – J.Cockeris negrojo jokiu muzikos instrumentu, išskyrus lūpinę armonikėlę, bet scenoje judėdavo lyg kratomas traukulių, pirštų galiukais perteikdavo ritmą ir, atrodydavo, grojo neegzistuojančia gitara.
Užuojautą pareiškę „Aerosmith“ vokalistas Stevenas Tyleris, dainininkas Bryanas Adamsas, aktorius Valas Kilmeris akcentavo ne tik J.Cockerio talentą, bet ir jo kuklumą ir darbštumą.
„Muzikantas ir darbininkas – tas pats. Privalai geriausiai dirbti savo darbą, net ir sudėtingomis sąlygomis“, - yra sakęs J.Cockeris.
Turėjo problemų dėl kvaišalų
Tiesa, toks mandagus ir ramus J.Cockeris buvo ne visada. Aštuntojo dešimtmečio viduryje nuo intensyvių gastrolių pavargęs dainininkas pasinėrė į alkoholį, o vėliau – ir į heroiną. Dėl audringo gyvenimo būdo ir žygių užkulisiuose jam prilipo Pasiutusio šuns pravardė, atspindėta ir vieno jo koncertų turo bei albumo pavadinime.
JAV spauda rašė, kad dviejų koncertų šioje šalyje metu atlikėjas apsivėmė scenoje, o Austrijoje kartą buvo suimtas už tai, kad atsisakė eiti į sceną – neva dėl per prastos įgarsinimo aparatūros.
Jo nuotykiai Australijoje tapo muzikos pasaulio užkulisių anekdotu. 1972-aisiais į šią šalį koncertuoti atvykęs J.Cockeris linksminosi taip, kad vieną vakarą į jo viešbučio kambario duris pasibeldė policija.
Pareigūnai pranešė turintys informacijos, jog kambaryje yra marihuanos. „Taip, kažkur čia mėtosi“, - atsakė apsvaigęs J.Cockeris. Jis ir keli grupės muzikantai vakarą praleido už grotų, buvo paleisti už užstatą, tačiau kitą dieną viešbučio fojė dainininkas sukėlė muštynes. Policijos kantrybė trūko – Joe ir visai jo komandai liepta per keturias valandas išsinešdinti iš Australijos.
Dainininkas dėl incidento nepyko – vėliau dar 11 sykių sugrįžo gastroliuoti į šį žemyną.
Kova su priklausomybėmis užsitesė – net ir devintajame dešimtmetyje Joe dieną pradėdavo nuo stiklo viskio. Kaip sakė pats dainininkas, atsipeikėti jį privertė patirta gėda – kelis sykius išėjęs į sceną prieš didelę minią jis pamiršo dainų žodžius.
Ramybę rado santuokoje
Pastaraisiais metais Joe gyvenimas buvo be išsišokimų. Dainininkas mėgo laiką leisti namuose Kolorado valstijoje – juos pavadino „Pasiutusio šuns ranča“.
Jo persikraustymo į JAV istorija – romantiška. Kai dainininkas nusprendė keletą mėnesių praleisti už Atlanto, jam buvo parekomenduota apsistoti aktorės Jane Fondos name Santa Barbaroje.
Kino žvaigždę išnuomoti savo namus įkalbėjo jos gera pažįstama – vasaros poilsiavietės direktorė, didelė J.Cockerio gerbėja Pam Baker.
Jos pažintis su Joe buvo lemtinga – pora pradėjo susitikinėti. 1987-aisiais Pam tapo J.Cockerio žmona.
Pora kartu įkūrė labdaros fondą, kuris rūpinosi neturtingų šeimų vaikų sportiniu ir meniniu ugdymu.
Rančoje atsirado vietos ne tik nuosavam britiško stiliaus barui, kuriame Joe priimdavo svečius, bet ir dideliam daržui. Dainininko aistra tapo pomidorai.
Iš Vilniaus – su sėklomis
2007-aisiais po koncerto Vilniuje atlikėjui buvo įteikta lietuviškų pomidorų sodinukų ir sėklų.
„Nuo šiol namuose auginsiu jau 23-ąją pomidorų rūšį, ir ji bus lietuviška. Gaila, kad šįsyk nespėjau paragauti lietuviškų pomidorų, bet kai kitą kartą čia viešėsiu, būtinai papasakosiu, kokio skonio mano išaugintieji“, - nudžiugęs dėkojo dainininkas, pomidorų sėklų parsiveždavęs iš visų aplankytų šalių.
Savo pastarojo pažado ištesėti jis nespėjo – dainininko viešnagė Lietuvoje 2007-aisiais buvo paskutinė.
„Jis nesijaučia gerai. Reikėtų jį įtraukti į simbolinę Rokenrolo šlovės salę“, - šią vasarą koncerto metu bene pirmasis apie J.Cockerio sveikatos problemas užsiminė JAV dainininkas Billy Joelas.
J.Cockeris šios garbės nebesulaukė – pirmadienį savo namuose pralaimėjo kovą su plaučių vėžiu.
