Tokia labai trumpa jau dvejus metus iš Kolumbijos kilusiomis „cumbia“ melodijomis tirpdančios Lietuvos įšalą grupės „Parranda Polar“ (išvertus iš ispanų kalbos tai reiškia „poliarines smagybes“) istorija.
Kovo 26-ąją visus per dvejus metus atrastus bičiulius – tiek grojančius, tiek šokančius, tiek dainuojančius – „Parranda Polar“ norėtų pamatyti savo gimtadienio fiestoje.
Svečių neabejotinai rasis į valias – juk grupė yra koncertavusi ir elektroninės muzikos festivalyje „Sūpynės“, ir laidoje „Duokim garo“, ir moterų kalėjime, ir senjorų namuose.
Artėjant gimtadieniui, kuris šeštadienį kaitins sostinės klubą „Pelėda“, apie „Parranda Polar“ muzikinius nuotykius plačiau pasakoja ansamblio narys Adomas Koreniukas.
– Adomai, kaip manai, keliais laipsniais sugebėjote kilstelėti kultūrinio Lietuvos klimato temperatūrą per dvejus veiklos metus?
– Trimis! Kiekvienas „Parranda Polar“ narys – aš, Jonas Narbutas ir Vytautas Puidokas – pakėlė po laipsnį vidutinės metinės kultūros temperatūros. Gal tai neatrodo daug, bet išspinduliavome labai daug šilumos.
Mūsų grupės formatas – ne centrinis šildymas, labiau – nedidelis lauželis. Jaukiausia prie jo šildytis iš arti, susiglaudus, kad šiek tiek sviltų džinsas prie kelių, o vėjas atpūstų dūmelio. Tokiu lauželiu didelių minių nesušildysi, bet tiesa – ta, kad žmonės dažnai dėkoja už šiltus koncertus.
Tikimės, kad kultūrinis Lietuvos klimatas ir toliau šils, nebūtinai nuo tropinių ritmų – reikia įvairių kultūros formų, kurios ne tik penėtų dvasią, bet ir padėtų neužmigti žiemos miegu.
– Gal teko girdėti, ar prisidėjote prie ispanų kalbos kursų populiarumo mūsų šalyje?
– Žinoma, kaip ir ispanų kursai – prie grupės populiarumo. Artimųjų kalboje esame įvedę keletą terminų – sabrosusa, penumbra, caderona. Per tuos dvejus metus ir vienintelis iki tol ispaniškai nekalbėjęs Jonas pramoko keletą frazių ir vis nustebina mus ištraukdamas jas iš dainų tekstų ir pritaikydamas gyvenimiškose situacijose.
– Kaip Lietuvoje, kurioje žiema trunka devynis mėnesius, rasti įkvėpimo kurti šiltą muziką?
– Turime ir dainų, pasakojančių apie šaltį. Taip pat – meilę, ežerą Anykščių rajone, net saulės užtemimą. „Cumbia“ – tai paprasta muzika, kaimietiška poezija. Objektas – nesvarbu, svarbu – gebėjimas į jį pažiūrėti šiltai.
Visgi kaip tik planuoju vykti į „cumbia“ tėvynę Kolumbiją, viduje kirba mintis, jog ten įkvėpimo bus šiek tiek daugiau.
– Kaip rinkotės svečius savo gimtadienio fiestai – pagal draugystę ar visgi pagal muzikinius sugebėjimus? Kas tai bus per svečiai?
– Seniai norėjome surengti koncertą su pučiamaisiais ir rimtesne ritmo sekcija. Prisiminėme panašiais instrumentais grojančius draugus, prisijungs ir anksčiau nepažinoti muzikantai, bet ir su jais „susiparrandinome“. Pavyzdžiui, su Jonu aš susipažinau dar paauglystėje, Jievaro Jasinskio suburtoje grupėje, tad dabar pasikvietėme jį papūsti tromboną. „Garbanoto Bosisto“ narys Mantas buvo minėjęs, kad mielai prisijungtų su savo gitaryte, tad jis irgi fiestos muzikantų sąraše.
„Išsipūsime“ daugiau nei trigubai! Be to, prisijungs ir „cumbia“ bei kitų tropinių ritmų puoselėtojai didžėjai, šią muziką populiarinantys seniau nei mes – tai „Tropical Soundclash“ rinktinė ir Jelena Ura iš „Soundsysters“.
– Šeštadienį kviečiate į klubą „Pelėda“. Kodėl būtent čia? Jei neribotų jokios aplinkybės ir galimybės, kur ją surengtumėte? Kitaip tariant, svajonių vieta svajonių koncertui?
– Vietą rinkomės dėl salės jaukumo ir galimybės sutalpinti 10 muzikantų, be to, tai – nauja erdvė. Visgi, matyt, labiausiai dėl to, kad ši salė – tiesiai po mūsų repeticijų studija.
Svajonių „parranda“ vyktų ežero, apie kurį mėgstame dainuoti, saloje. Giedrą ir karštą vasaros naktį. Į salą susirinktų visi, ir seni, ir jauni, ir turčiai, ir sėdintys kalėjimuose, ir sveiki, ir sergantys. Visi dalintųsi džiaugsmu bei padėtų vieni kitiems. Iš tiesų „Parranda Polar“ dėka susitikome labai daug įvairių žmonių, gražu juos prisiminti besišypsančius.
– Ar neplanuojate išplėsti nuolatinės koncertinės „Parranda Polar“ sudėties?
– Pažiūrėsime, kaip seksis. Gal net reikėtų persivadinti į „Banda Polar“?
Beje, juokinga istorija – Peru kaimuose dūdų orkestrėlius vadina „Banda de Metal“. Negalėjau patikėti, kai trečiąkart paklausta kalnų kaimelio indėnė man atsakė: „Taip, taip, turime dvi metalo grupes, jos koncertuoja kiekvieną savaitgalį ir per šventes, ir per laidotuves“.
– Nuo techno festivalių iki „Duokim garo“, – kurie gi „Parranda Polar“ pasirodymai buvo įspūdingiausi savo apimtimi, sutikimu, aplinka, dar kažkuo?
– Pirmąjį koncertą prisiminsime visą gyvenimą. Tik jo metu supratome, ką reiškia „Parranda Polar“, koks tai jausmas, „apie ką“ turi būti mūsų grupė.
Ypatingi koncertai hostelyje „Jamaika“ – vasarą kiemelyje, žiemą – viduje. Prisirinko tiek žmonių, kad šokiams vietos nebeliko.
Smagūs prisiminti ir tie koncertai, po kurių iki pat ryto tęsėme šventę su armonika ir su vis prisijungiančiais miestiečiais judėjome lyg mažytis „cumbia“ paradas.
Nepamiršiu ir mažo padainavimo pas Jono močiutę ir tetą Šiauliuose prie šeštadieninės kavutės, kur buvo nepaprastai jauku, bei audringai mus sutikusio Kauno jaunimo „Ryšių kiemelyje“ vieną pirmųjų šiltų dienų 2015-aisiais.
