Puiki proga įvertinti būsimus Donato Montvydo konkurentus, pasirinkti, į kurias dainas atkreipti daugiau dėmesio, ir paspėlioti, kas laimės, nors šįmet tai yra labai sunki užduotis. Dainų čia – net 43, konkurse jų skambės 42 (rumunų atlikėjas Ovidiu Antonas išmestas iš konkurso už savo šalies televizijos skolas).
Kaip visada, absoliuti dauguma dainų – savotiškas dabar populiarių muzikos srovių pervirškinimas ir bandymas pamėgdžioti tuos, kurie stovi dar didesnėse scenose nei „Eurovizijos“.
Net kelios talentingos merginos (tarp jų – ir vieną gražiausių dainų turinti australė Dami Im) bando dainavimo maniera būti panašios į Beyonce, o Donatas Montvydas – tikrai ne vienintelis „Eurovizijoje“ dainuosiantis vyras, kuris lyginamas su Justinu Bieberiu.
„Eurovizinė“ mantra „reikia kažkaip išsiskirti“ šįkart beveik netenka prasmės, nes labai jau išsiskiriančių čia tiesiog nėra. Išskyrus nebent graikų grupę „Argo“, kuriai kilo „geniali“ idėja sodrų moterišką balsą priedainyje suderinti su graikiškai burnojamu repu.
Na, gal dar išskyrus stilingą elektroninę aranžuotę pasirinkusį latvį Justą ir gruzinus Niką Kočarovą su „Young Georgian Lolitaz“, kurie vieninteliai šiame konkurse neria į britiško alternatyviojo roko vandenis – tik su tokiu akcentu, kad tekstą sunku suprasti ir paklausius keturis kartus.
Sudėtingiau įveikti anglų kalbą turbūt tik baltarusiui Ivanui – kiekvieną raidę besistengiančiam ištarti taip raiškiai, kad akivaizdu, jog su šia kalba jis nesijaučia labai jaukiai.
Visa kita daugmaž nuspėjama. Balkanai ir vėl negali be graudžių styginių ir folkloro elmentų (bosniai „Dalal & Deen“, kaip ir graikai, irgi pateikia repo intarpą). Ne viena šalis vėl meta seną gerą disko stiliaus kortą (belgė Laura Tesoro, suomė Sandhja). Bus ir tokių saldžių dainų, kad net skaudės dantis, – airio iš grupės „Westlife“ Nicky Byrne’o, kažkodėl prancūziškai dainuojančios austrės Zoe.
Tiems, kurie negali gyventi be dramatiškų baladžių, padės izraelietis Hovi Staras (kurio dainos „Made Of Stars“ priedainis kiek per daug primena „Euroviziją“ laimėjusią Marijos Šerifovič dainą „Molitva“) ar ilgesį ant scenos laistysiantis lenkas Michalas Szpakas, kiekvienu judesiu ir manieromis besistengiantis parodyti, kad vyriškos ir moteriškos lyčių skirtumai – tik labai sąlyginis dalykas.
Yra ir žemu balsu eilėraštį deklamuojantis, o ne dainuojantis Serhatas (turkų atlikėjas, atstovausiantis San Marinui), melancholiškai romantiškas paauglys iš Švedijos Fransas, pozityvumo bomba iš Danijos „Lighthouse X“ (vaikinai, kiek primenantys Lietuvos atrankoje dalyvavusią grupę E.G.O.) – žodžiu, visas tipiškas margas „Eurovizijos“ karnavalas.
Favoritai? Visi, kas netingi, prognozuoja, kad šįmet laimės Rusijos žvaigždė Sergejus Lazarevas – maždaug „labai geras atlikėjas, nors daina – pusė bėdos“. Kūrinys „You Are The Only One“ – uždeganti, bet kartu – ir visiškas šablonų rinkinys. Kur kas įdomiau atrodo prancūzas Amiras – iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet labai giedrą nuotaiką kurianti jo daina „J’ai cherche“ skamba ne tik prancūziškai, bet ir angliškai, o tai rodo rimtą norą pakovoti dėl aukštesnės vietos lentelėje. Ir tas noras – visai pagrįstas.
Kaip visoje šioje košėje atrodo D.Montvydas? Taip pat kaip ir kiti 41 – su savais pranašumais (priedainis labiau įsimintinas nei daugumos konkurentų) ir trūkumais (panašių dainų yra ne viena). Apskritai dainų pasirinkimas šįmet – ne itin įspūdingas. Bet „Eurovizija“ dėl to ir yra TV konkursas – kūrinius reikia ne tik girdėti, bet ir matyti.
Įvertinimas – 7 iš 10.
