Šiame etape tarpusavyje rungėsi aštuoniolika šalių, tad vakaro pabaigoje aštuonių šalių dainininkams teko krautis lagaminus namo.
Suomija, Graikija, Moldova, Vengrija, Kroatija, Olandija, Armėnija, San Marinas, Rusija, Čekija, Kipras, Austrija, Estija, Azerbaidžanas, Juodkalnija, Islandija, Bosnija ir Hercegovina bei Malta – šių valstybių likimas „Eurovizijoje“ buvo išspręstas jau antradienio vakarą, vienoms šalims dovanojusį džiaugsmą, o kitoms – liūdesį.
Žiūrovų ir komisijos balsai lėmė, kad po pirmojo pusfinalio šiemet į finalą pateko šių dešimties šalių atstovai: Azerbaidžano, Rusijos, Vengrijos, Nyderlandų, Kroatijos, Austrijos, Armėnijos, Čekijos, Maltos ir Kipro atlikėjai.
Šešis kartus „Euroviziją“ laimėjusi Švedija vakaro metu pademonstravo, kad jos alkis rengti įspūdingus šou niekur nedingo.
Konkursą pradėjo praėjusių metų konkurso laimėtojas – švedui Månsui Zelmerlöwui pergalingą hitą „Heroes“ atlikti padėjo būrys šokančių vaikų ir porą dainos eilučių atlikti padėjęs berniukas, apsirengęs taip pat, kaip „Eurovizijos“ laimėtojas.
M.Zelmerlöwui patikėta ir vesti šį konkursą – kartu su komike Petra Mede jis pristatė visus atlikėjus ir laidė juokelius apie švedų roko grupę „Europe“, kurios trumpą parodiją žiūrovai pamatė scenoje.
Nuo vaizdų, primenančių aštuntojo dešimtmečio diskotekas, iki trankaus roko ir striptizo elementų „Eurovizijos“ dalyviai žiūrovams paruošė labai margų pasirodymų.
Bet pirmiausia – juokeliai. Pasveikinus Europą, scenoje trumpam atsirado ilgaplaukiai muzikantai, užgroję švedų grupės „Europe“ hitą – tai vienas iš daugelio į scenarijų įrašytų pokštų.
Pirmoji scenoje – suomė Sandhja, kūriniu „Sing It Away“ bandanti sugrąžinti publiką į auksinius „disco“ eros laikus. Aptemptas melsvas kombinezonas, seksualūs Sandhjos ir jos pritariančių vokalisčių judesiai, pakilus priedainis – viskas kaip 1979-aisiais. Dainininkė – gabi ir energinga, daina – visiškas „eurovizinis“ šablonas.
Po jos į sceną žengę graikai „Argo“ atsitempė būgnus, liaudiškus instrumentus, jų kūrinys „Utopian Land“ – keistas repo ir folkloro derinys. Choreografija – kažkas per vidurį tarp liaudiškų šokių ir breiko, pasirodymo pabaigoje vienas grupės vaikinų nusiplėšė marškinėlius. Suprask – „Europa nuo mūsų nurengė paskutinius marškinius“. Maždaug toks šio numerio paaiškinimas sklando konkurso užkulisiuose.
Pirmąją ryškią (arba juokingą, kaip pažiūrėsi) vakaro akimirką sukūrė Moldovos dainininkė Lidia Isac. Ne, ne kūriniu „Falling Stars“, už kurį švedų autoriams sumokėjo keliolika tūkstančių eurų – pakiliu, užvedančiu, bet tuo pačiu ir gana įprastu. Lidios pasirodymo metu scenoje pasirodė astronautas sidabro spalvos kostiumu, kuris netrukus nusiplėšė šalmą ir pusę dainos šoko aplink dainininkę. Idėja, kiek primenanti laimėtojos Loreen numerį.
Kadaise ukrainietės Ruslanos į „Euroviziją“ atneštas būgnų užkratas niekur nedingo – vienas vyriškis su dideliu užsidegimu didžiulį būgną daužo visą vengro Freddie pasirodymo laiką. Daina „Pioneer“ – dramatiška, pats Freddie – charizmatiškas, kiek prikimusio balso. Jo pasirodymo metu scenos grindys virto nuo saulės suskeldėjusia dykuma – įdomu, ar vengras joje nepasiklys. Kroatės Ninos Kraljič pasirodyme – ne mažiau dramos. Palapinę primenančios formos rūbu scenoje pasipuošusią dainininkę supa keli pritariantieji vokalistai su gobtuvais, kurie kartais išlenda iš tamsos – labiausiai tam, kad nuplėštų Ninos drabužius (ji lieka su daug spindinčių detalių turinčia suknele, kuri pasirodymo pabaigoje dar ir nušvinta aukso spalva).
Dainininką Douwe Bobą atsiuntusi Olandija, regis, mėgina kartoti prieš porą metų suveikusį grupės „The Common Linnets“ sėkmės receptą – kūrinyje „Slow Down“ skamba ryškūs kantri stiliaus elementai. Scenos grindys virto didžiuliu laikrodžiu, plačiai išsišiepęs dainininkas su gitara žengė arčiau žiūrovų. Daug šypsenų, smagi nuotaika – galbūt tai Olandijos raktas į išsvajotą pirmąją vietą?
Armėnė Iveta Mukučian šįmet žaidžia atviro seksualumo korta – scenoje nevengia savęs glostyti, apnuogintomis šlaunimis kameros slenka taip, jog kyla abejonių, kas čia filmuojama – „Eurovizija“ ar lengvos erotikos filmas. Armėnija į savo dramatiškos dainos „Lovewave“ (kurioje yra ir dabstepo elementų) pasirodymą sudėjo tiek pinigų ir efektų, jos jis net atrodo kiek perkrautas – akys raibsta nuo galingų fejerverkų, viename epizode pasirodo ir keli holograminiai dainininkės atvaizdai.
San Marinas nusprendė pasielgti nestandartiškai – nykštukinėje valstybėje rasti dainininkų nelengva, todėl šįmet „Eurovizijai“ pasisamdė į šeštą dešimtį įžengusią Turkijos muzikos ir televizijos žvaigždę Serhatą. Prikimusiu balsu kūrinį „I Didn't Know“ deklamuojantis, spindinčiais rūbais pasidabinusių merginų apsuptas džentelmenas turėtų pelnyti Europoje gyvenančių turkų balsus. Mat Turkija jau ketverius metus nedalyvauja šiame konkurse, tad pabandyti sudominti gausias emigrantų bendruomenes – įdomus sumanymas.
Įspūdingą pasirodymą paruošė Rusijos žvaigždė S.Lazarevas, kuriam „Eurovizijos“ užkulisiuose tenka ypatingas dėmesys. Dainos „You Are The Only One“ atlikimas išties pritraukia dėmesį – dėl kūrinio originalumo galima ginčytis, bet scenos efektais rusas lenkia visus pusfinalio dalyvius. Už nugaros „dygstantys“ sparnai, ekranas, virstantis laiptais, trumpam ekrane atsirandantys šokėjai, pažangiausia vaizdo projekcijų technologija – užkulisiuose burbama, kad atsigabendamas daugybę savo technikos ir dekoracijų, rusas galbūt pažeidė taisykles. Tačiau žiūrovams tai tikriausiai rūpės mažiausiai – vaizdas išties užburia.
23-ejų čekė Gabriela Gunčikova po ruso atrodo gana blankiai: lyrišką švedų parašytą dainą „I Stand“ atlieka gražiai, tačiau vaizdas neprikausto dėmesio. Pasirodymo esmė – apšvietimo ir vaizdo projekcijų žaidimai, scenos grindis ir ekraną nušviečiant purpuriniams ir mėlyniems rombams.
Kipriečiai „Minus One“ (jiems, kaip ir armėnei, šou sukūrė švedų režisierė Sacha Jean-Baptiste, dirbanti ir su D.Montvydu) yra vieni iš poros vakaro dalyvių, pardavusių sielą roko muzikai. Grėsmingai atrodantys muzikantai įsitaisė narvuose, ekrane sušmėžavo vilkų nasrai, dainininko veidui kelis sykius panaudotas fotografinio negatyvo efektas. Beje, dainą „Alter Ego“ sukurti padėjo „Euroviziją“ laimėjusio Loreen hito „Euphoria“ vienas autorių Thomas G:sonas.
Neabejotinai saldžiausią vakaro daina – austrės Zoe. Prancūzų kalba atliekamas kūrinys „Loin d'ici“ yra toks švelniai naivus, kad atrodo, jog į salę patrankos tuoj pradės purkšti cukraus vatą. Dainą atspindi ir pasirodymas – daug ryškių spalvų, tokia spindinti „eurovizinė“ vaivorykštė.
Tačiau vieną labiausiai intriguojančių vaizdų pateiks estas Jüri Pootsmannas. Retro skambesio elementų turintį dainininko kūrinį „Play“ lydi šou, kurio idėja – lošimas kortomis. Scena primena lošimo namus, pats J.Pootsmannas ironiškai šypsosi ir parodo triuką – iš rankovės iššokančias kortas. Bet ne mažiau dėmesio turėtų sulaukti jo vaizdo atvirukas – trumpas filmukas, kuriuo estas pristatytas visai Europai. Kiekvienos šalies atlikėjų buvo paprašyta siūlyti idėją, atspindinčią jų pomėgius. Estas pasirinko pirtį – todėl filmuke į ežerą šoko visiškai nuogas. Šis epizodas repeticijos metu „Eurovizijos“ spaudos centre sukėlė daug juoko – panašu, kad estai išties surado būdą papildomai išsiskirti iš 18-os pusfinalio dalyvių būrio. Beje, dainą sukūrė pernai „Eurovizijoje“ puikiai pasirodęs estų atlikėjas Stigas Rasta.
Azerbaidžanietė Samra tikrai sulaukė godžių vyrų žvilgsnių – su aptemptu aukso spalvos kostiumu, žiežirbų lietumi, keturiais šokėjais ir gundančia šypsena. Kūrinys „Miracle“ neatrodo toks ryškus, kad rimtai pretenduotų į aukščiausias konkurso pozicijas, bet Azerbaidžanas kasmet patenka į „Eurovizijos“ finalą, taip gali nutikti ir šįmet.
Prietema, dūmai, besiraitanti pusnuogė mergina – Juodkalnijos grupė „Highway“ žaidžia pagal roko muzikos stereotipus. Dainoje „The Real Thing“ yra modernių skambesio elementų, tačiau patys muzikantai atrodo gana susikaustę ir sceniniu žavesiu tikrai nespindi.
Antrą sykį „Eurovizijoje“ dalyvaujanti islandė Greta Salome demonstruoja šešėlių teatrą – ekrane pasirodė didžiulės plaštakos, kurios taikosi pačiupti nuo jų vis išsisukančią dainininkę. Įdomi idėja, ypač efektingas vaizdas su į ekraną lekiančiais paukščiais, tačiau kažką panašaus (tik su gigantišku voru vaizdo projekcijose) yra daręs populiarusis Belgijos dainininkas Stromae. Islandės daina „Hear Them Calling“ – gana tipiško „disco“ skambesio, tai keistokai dera su tamsios nuotaikos šou.
Bosnijos ir Hercegovinos duetas „Dalal & Deen“ savo pasirodymui pasirinko pabėgėlių temą. Pats dueto narys Deenas yra patyręs pabėgėlio dalią Balkanų karų metu. Jį nuo kitų atlikėjų dalį pasirodymo skiria spygliuotos vielos tvora – ryškus simbolis. Dramatišką kūrinį „Ljubav je...“ padeda atlikti ir žymi violončelininkė Ana Rucner bei reperis Jala. Dainoje susipina folkloro ir hiphopo elementai.
Paskutinė scenoje – Maltos atstovė Ira Losco, kartą „Eurovizijoje“ užėmusi antrąją vietą. Jos ritminga daina „Walk On Water“ laikoma viena konkurso favoričių. Pasirodymo pradžioje dainininkės veidas rodomas ant scenos grindų, kūrinį atlikti padeda aplink Irą šėlstantis šokėjas. Kaip ir Moldovos atlikėjos, maltietės pasirodymas šiuo požiūriu šiek tiek primena Loreen. naudojamas negatyvo efektas.
Pasibaigus pasirodymams, vėl prisiminta pabėgėlių tema – specialų numerį, atspindintį jų kančias, parodė pilkais rūbais apsirengusi šokėjų grupė.
Laukiant žiūrovų balsavimo rezultatų, scenoje su savo šių metų kūriniais pasirodė ir Švedijos, Ispanijos bei Prancūzijos atstovai. Jie atliko po savo dainos ištrauką – taip buvo išspręsta problema, kad žiūrovai jų dainas išgirstų ne tik po vieną kartą finalo metu.
