Šį šeštadienį Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose jau dešimtą sykį vyks Gatvės muzikos diena – A.Mamontovo sugalvotas renginys, kuris kasmet išsiveržia ir už šalies ribų.
Pavyzdžiui, šiais metais grupės „4Fun“ muzikantai išvyko gatvės muzikos viruso skleisti į Armėniją, kur bus surengta tokia pat šventė.
Vien Vilniuje groti gatvėse jau užsiregistravo per 200 grupių ir muzikantų, tarp jų – ir gerai žinomų.
Tačiau pokalbis su A.Mamontovu šįkart sukosi ne tik apie tai – atlikėjas prisiminė „Foje“ laikus, prisipažino, jog kartais pasijunta išsisėmęs, ir net juokais ar rimtai prabilo apie savo mirties datą.
– Gatvės muzikos diena vyks dešimtą sykį, renginys įsitvirtino Lietuvoje. Kaip dar jis galėtų tapti geresnis?
– Prieš savaitę sulaukiau gerų žinių iš Vilniaus savivaldybės – nebereikia specialaus leidimo groti gatvėje. Dabar tai gali daryti kas nori, svarbu netriukšmauti taip, kad kaimynai iškviestų policiją, bet draudimų nebus.
Tad iš esmės dabar kasdien gali būti Gatvės muzikos diena.
Norėtųsi, kad ateityje ji įvyktų be jokio organizavimo. Būtų toks nebylus susitarimas – trečią gegužės savaitgalį visi norintys tiesiog išeina į gatves ir groja. Tai būtų fantastika.
– Prieš savaitę „Eurovizijoje“ Donatas Montvydas užėmė devintąją vietą. Žiūrėjote jo pasirodymą?
– Žiūrėdamas pirmąjį pusfinalį, kuriame nebuvo Donato, po kelių dainų užsnūdau. Todėl man „Eurovizija“ šįmet patiko. (Juokiasi.)
Finale žiūrėjau tiktai balsavimą. Būkime atviri, tai yra įdomiausia dalis, nesvarbu, kas ten dainuoja.
Bet Donato pasirodymą mačiau – jis buvo geras.
Buvo matyti, kad jis pasitiki savimi ir mėgaujasi tuo, ką daro. Tai – svarbiausia.
– Jūsų suburta grupė „LT United“ 2006-aisiais užėmė šeštąją vietą, tai – geriausias Lietuvos rezultatas „Eurovizijoje“.
Kas turėtų nutikti, kad vėl dalyvautumėte konkurse?
– Turėtų būti toks pat jausmas kaip su „LT United“ – kad netgi ir užėmus paskutinę vietą rezultatas būtų geras.
Šįmet po daugelio metų „Eurovizijoje“ vėl mačiau Lietuvos atstovą, kuris atrodė taip tvirtai ir užtikrintai. Tai, man regis, jam labiausiai padėjo.
– Šią savaitę sukako 19 metų nuo grupės „Foje“ išsiskirstymo. Tai kelia ilgesį?
– Taip. Į atsisveikinimo koncertą Vilniaus Vingio parke tada susirinko 60 tūkstančių žmonių: daugiausia per Lietuvos istoriją. To lengvai nepamirši.
Mano akimis, tai buvo ne tik grupės, bet ir tam tikro Lietuvos išsivadavimo laikotarpio pabaiga. „Foje“ išgarsėjo prieš pat Sąjūdį, išsiskirstė prieš pat tą laiką, kai visi ėmė naudotis internetu. Tokie simboliniai įvykiai.
– Ar tiesa, kad per tris paskutinius grupės „Foje“ koncertus jūs uždirbote tiek, kad kiekvienas grupės narys galėjo nusipirkti po butą?
– Taip, tada bene pirmą sykį per visą karjerą uždirbome labai neblogai. O iki tol visko būdavo.
Mūsų pirmas honoraras buvo už koncertą Taujėnuose, grojome vaikams ir senjorams. Tada gavome dvi dėžes obuolių: sugrįžęs namo labai didžiavausi.
Vėliau, kai jau keliaudavome per visus rajonų centrus, uždirbdavau kiek daugiau negu mano tėvas, kuris buvo mokslų daktaras. Muzikanto uždarbis nepastovus – būna daugiau koncertų, būna mažiau. Išmoksti planuoti ir išsidėlioti pinigus.
Bet aš niekada neėmiau paskolos iš banko, turiu kur gyventi. Man tikrai nereikia daug uždirbti.
– „Foje“ tikrai niekada nebesusiburs?
– Jei taip nutiktų, parduotume daug bilietų. Bet „Foje“ prisimenu kaip bendraminčius, o laikui bėgant to bendrumo tiesiog neliko.
Būtų liūdna scenoje vaidinti, kad mums smagu, o nulipus nuo jos nejausti to grupės jausmo.
„Foje“ pavadinimas priklauso man – pats rašydavau visas tos grupės dainas, kiti muzikantai prisidėdavo prie aranžuočių. Teoriškai netgi ir dabartinę savo grupę galėčiau pavadinti „Andriaus Mamontovo Foje“, bet ar to reikia?
– Ar kada nors buvo aplankiusios mintys apskritai mesti muziką?
– Visai neseniai. Bet tada nusipirkau pianiną, pradėjau rašyti naujas dainas, ir visas nerimas praėjo.
Kartais pagalvoju, kad gal jau viską pasakiau. Aš esu parašęs daug dainų, kurias žmonės mėgsta, ar dar turiu ką pridurti?
Bet turbūt tokių minčių pasitaiko kiekvienam – apie santykius, darbą, šeimą.
– Lietuvoje – daug jaunų įdomių atlikėjų. Ką jiems patartumėte?
– Pasirinkti aiškią kryptį. Dabar yra tiek įvairių galimybių, kad dalis muzikantų neapsisprendžia. Nori alternatyvųjį roką groti, „X faktoriuje“ dalyvauti ir laidoje „KK2“ rodytis. Tai dažniausiai nesuderinama.
– Kritikuojate muzikinius realybės projektus, bet pats vadovavote bene pirmajam tokiam – TV šou „Dangus“.
– Taip, ir pamačiau, kaip viskas atrodo iš vidaus. Todėl ir kritikuoju. Mat tie šou yra visiškas melas.
Visą savaitę rodomi atlikėjai, žmonės už juos serga, balsuoja, o šeštadienį prodiuseriai susėda kambarėlyje ir sprendžia – kurį dalyvį parodysime taip prastai, kad už jį niekas nebalsuotų. Pats mačiau savo akimis.
– 22 metus nevartojate alkoholio. Ką beprotiškiausio esate iškrėtęs iki tol?
– Niekada nebuvau alkoholikas, tačiau linksmų vakarėlių netrūkdavo.
Esame išmetę fotelį per viešbučio langą, tai atrodė linksma ir nekalta. Išvažiavome, nežinau, kuo tai baigėsi, gal niekas to fotelio ir nerado.
– Kitąmet jums sukaks 50. Proga išskirtinai atšvęsti?
– Galbūt. Esu kitų metų pabaigai užsakęs dideles arenas dviem vakarams.
Bet dar tiksliai nežinau, kaip būtent ta šventė atrodys. Turiu kelias idėjas, tikiuosi apsispręsti artimiausiu metu.
– Kadaise esate sakęs, kad žinote savo mirties datą. Tai tiesa?
– Spėju, kad tai bus 2040-ųjų pavasarį. Man dar šiek tiek laiko liko.
Iš kur tai žinau? Mačiau viziją, man apsireiškė Kūrėjas. (Juokiasi.)
