Liepos 5-ąją Trakų pilies kieme vyksiantis „Anties“ koncertas bus ypatingas. Pirmą sykį vienoje vaizdingiausių šalies vietų grosiantys roko veteranai tai darys ir paskutinį kartą.
Birželio pabaigoje grupė netikėtai paskelbė, kad nusprendė skirstytis.
Trakų pilyje vyks oficialus atsisveikinimo koncertas – su specialia scenografija, Donatu Montvydu, Virgilijumi Noreika ir geriausiomis dainomis, sukurtomis per 32 metus.
Liepos 6-ąją grupė dar pasirodys šventėje Raudondvaryje, o tada sudės instrumentus ir užvers paskutinį „Anties“ karjeros puslapį.
Koncertas Trakuose bus išskirtinis dėl kelių priežasčių – ne tik dėl grupės atsisveikinimo, bet ir dėl įdomaus tikslo, kuriam ketinama skirti visą renginio pelną.
Šiuo renginiu grupė siekia atkreipti visuomenės dėmesį į Aukštutinės pilies Vilniuje atkūrimo idėją, todėl koncerto pelną skirs šios pilies ir kalno tyrimo bei atstatymo darbams.
1984-aisiais susibūrusi, 1990-aisiais iširusi, paskui kelis sykius dėl išskirtinių koncertų grįžusi, o 2007-aisiais nuolatinę muzikinę veiklą atnaujinusi grupė tvirtina, kad šis atsisveikinimas – tikrai paskutinis.
Stereotipus nuolat laužiusios teatrališkos grupės lyderis A.Kaušpėdas interviu „TV antenai“ atvirai prabilo apie „Anties“ atsisveikinimo užkulisius.
– Esminis klausimas: kodėl skirstosi „Antis“?
– Todėl, kad gerbiame „Antį“ – ne tik kaip mielą savo projektą, bet ir kaip tam tikrą Lietuvos muzikos istorijos reiškinį. Norisi, kad grupės istorija baigtųsi pergalingai, o ne kažkur patvory, subomžėjus, nukritus iki neestetiško muzikavimo.
Norisi baigti esant geros formos, tokiu koncertu, į kurį dar galime pasikviesti populiariausius, skirtingų kartų svečius – tokius kaip V.Noreika ir D.Montvydas. Kurie su visa pagarba dainuoja „Anties“ dainas.
– Jaučiate, kad atsisveikinate būdami viršūnėje?
– Manau, taip. Pažiūrėkime, kaip viskas klostėsi per šiuos devynerius metus, prabėgusius nuo „Anties“ atsikūrimo.
Išleidome tris labai skirtingus albumus. „Ančių dainos“, kuris buvo labai margas. Paskui buvo labai vientisas, senoviškas „Zuikis pleibojus“. Ir galiausiai – griežtas, pusiau elektroninis, „Rammstein“ primenantis „Baisiai džiugu!“.
Viską išbandėme, įgyvendinome viską, ko norėjome. Puikiai atšventėme grupės trisdešimtmetį – galingu šou didelėse arenose. Po tų pasirodymų jubiliejaus programą dar pagrojome Panevėžyje, Alytuje, Jonavoje – kone visur.
Pribrendo sprendimas – arba darome ką nors nauja, nežinia ką, arba gražiai, oriai nusilenkiame, atsisveikiname ir dirbame kitus darbus. Pasirinkome antrą variantą.
Nesinori dar keletą metų važinėti po šalį ir groti senų dainų. Mums tai nepriimtina ir neįdomu. Nenoriu nugroti dainų taip, kad jau patiems būtų nemalonu. Džiaugiuosi, kad tai neįvyko, nes koncertavome palyginti nedaug.
Nemanau, kad užėmėme kažkieno vietą, grojome nišinę, alternatyviąją muziką, bet reikia ir tokios.
Mes nesusipykome, baigiame su gera nuotaika ir puikiais santykiais. Nenusibodome vienas kitam.
Aš buvau „Anties“ atsisveikinimo iniciatorius. Man „Antis“ gal labiausiai skauda, aš ją labiausiai jaučiu, aš ją įkūriau, aš ir uždarau.
Tai savotiška grupės eutanazija. Lietuvoje tos eutanazijos gal ir trūksta kai kuriems reiškiniams. Gal reikėtų pradėti, aiškiai pabaigti, imtis ko nors nauja. Daug dalykų į priekį eina iš inercijos, velkasi, praranda aktualumą ir orumą.
– Kai kurie Seimo nariai galėtų iš jūsų imti pavyzdį?
– Aš to nesakiau. Jūs tai sakote. (Kvatojasi.)
– Sprendimas brendo ilgai?
– Jau kelis mėnesius sakiau, kad reikia atsisveikinti, buvo įvairių diskusijų, bet pamažu visi muzikantai suprato, kad taip reikia.
Viskas pagrota, apibendrinta, išleista. Buvo tik svarstymų, kaip elgtis – ar po atsisveikinimo pasakyti, kad nebegrosime, ar dar prieš jį. Man atrodo, sąžininga pasakyti iš anksto. Tad, jei ruošiatės ateiti į „Anties“ koncertą, bet vis neprisiruošiate, ateikite, nes daugiau progų nebus. Be to, bus tikrai gražus koncertas.
– Buvo muzikantų, kurie prieštaravo, ragino nedaryti tokių žingsnių?
– Ne. Per vieną repeticiją tiesiog atsinešiau „Anties“ atsisveikinimo laišką. Perskaičiau, visi pasakė – na, taip, gražus laiškas.
Visi grupės nariai turi savo veiklą, planų. Pavyzdžiui, bosistas Gediminas Simniškis groja grupėje „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“, kuri ką tik išleido naują albumą.
– Tame atsisveikinimo laiške rašote, kad tai ne reklamos triukas, „Antis“ tikrai baigia veiklą. „Antis“ ir anksčiau skirstėsi ir grįžo. Ar esate tikras, kad po šito tikrai negrįš?
– Galbūt bus kitų projektų, bet tai nebus „Antis“. Pavyzdžiui, aš norėčiau ką nors nuveikti su Viktoru Diawara, dar keliais muzikantais. Norisi pabandyti išeiti į kitas kūrybines plotmes.
Kaip ten bus – niekas nežino, bet aš turiu ir daug architektūrinio darbo. Reikia susikaupti, kūryba reikalauja susitelkimo, ne viskas paprasta.
– „Anties“ narių keliai susikirs rečiau?
– Sunku pasakyti. Pavyzdžiui, mūsų grupės narys Vaclovas Augustinas turi daug darbo su studentais, akademine muzika. Mes jį apskritai prieš devynerius metus priviliojome grįžti į grupę tik todėl, kad man tada neblogai ėjosi verslas, už kelis šimtus tūkstančių litų buvau įrengęs grupei studiją. Pamatė, kad viskas čia bus rimta.
Dabar visus net surinkti į repeticiją nelengva. Supraskime, „Antis“ – pomėgis, o ne pagrindinis darbas. Palaikyti kokybę, kad į sceną ne gėda būtų eiti, jau nelengva.
Kodėl paskutinį „Anties“ albumą prodiusavo V.Diawara? Iš „Anties“ narių jau buvo sunku sulaukti pagalbos.
Albumas „Baisiai džiugu!“ buvo šioks toks žingsnis į šalį. Aš juo labai džiaugiuosi, jis buvo kitoks.
– Kur ta studija už kelis šimtus tūkstančių dabar?
– Seniai viskas parduota. (Juokiasi.) Kai atėjo ekonomikos krizė, teko visko atsisakyti. O tada atradome, kad jos nė nereikia. Viską galima išsinuomoti ar pasiskolinti. Ta studija buvo žaislas, kaip brangi mašina berniukui.
– Neliūdna, kad „Anties“ nebebus?
– Yra liūdesio, nes „Antis“ man reiškia labai daug, tai mano tapatybės dalis, daug kam su ja asocijuojuosi. Kita vertus, sukurta muzika niekur nedingsta, ją galima išgirsti internete. Tiesiog baigiame koncertinę veiklą.
– Kokiu „Anties“ nuveiktu darbu labiausiai didžiuojatės?
– Ši grupė vertingiausia dėl to, kad jos stilistika, ironija sutapo su Atgimimo laikais, laisvės poreikiu. Visas tas mūsų teatras, užuominos, dvejopos prasmės buvo todėl, kad taip anais laikais galėjome kalbėti tiesą.
„Antis“ atsirado laiku ir vietoje. Man ji visada asocijuosis su Atgimimu, „Roko maršais“, laikais, kai į juos ateidavo ir seni, ir jauni. Yra nufilmuotų vaizdų, kaip tuose koncertuose močiutės, pakeltos ant rankų, džiaugiasi. Tai kažkoks kosmosas.
Manau, „Antis“ prisidėjo prie išsilaisvinimo iš sovietinės imperijos. Buvo pergalinga būsena, bet reikia kažkaip ją susigrąžinti ir dabar. Lietuvai būtina išsiveržti į priekį, būti Rytų Europos lydere, rodyti visiems pavyzdį. Tai tikrai įmanoma, tiesiog reikia išdrįsti. Manau, Lietuva dar savo parodys.
– „Antis“ savo dainose nagrinėjo socialines temas – tai Lietuvoje daro mažai kas. Ar yra kam perduoti estafetę?
– Nesu muzikos kritikas, mano akiratis nėra toks platus, kad vertinčiau. Bet taip, to mažoka. Kuo skiriasi rokas ir popsas? Rokas – lyg žiniasklaida. Jis aštrus, skleidžiantis tam tikrą turinį – socialinį, politinį ar bendražmogiškų vertybių. To turinio dažnai pasigendu dabartinėje muzikoje.
Pasigendu ir konceptualumo, ryškios minties. „Antis“ tai turėjo. Rinkdavomės groteską, kad išryškintume mintį, kartais iki absurdo.
Šį tą panašaus bando daryti Vidas Bareikis, Svaras iš „G & G Sindikato“, net „Liūdni slibinai“, bet labai subtiliai. Labai skirtingo stiliaus atlikėjai. Yra stilių, kuriems tai visiškai netinka. Tai nėra siekis ar rodiklis. Jei tau aktualu, tai ir darai.
– Nieko nesigailite?
– Ne, išleista nemažai albumų, koncertų įrašų, kurie išliks. 2007-aisiais grįžusi „Antis“ pranoko lūkesčius. Metai pralėkė greitai, nesitikėjau, kad tiek nuveiksime.
Nutiko įdomus dalykas – devintojo dešimtmečio ir dabartinis „Anties“ laikotarpiai jau konkuruoja tarpusavyje. Jie labai skirtingi ir vienodai svarbūs man. Nėra taip, kad atsikūrėme švęsti praeities. Ne, kūrėme naują muziką ir grupės tapatybę, subrendusią „Antį“.
– Ką grosite koncerte Trakų pilyje?
– Visas populiariausias savo dainas, taip pat tas, kurios mums patiems labiausiai patinka. Pavyzdžiui, labai gražiai iš naujo aranžavome dainą „Tremtis“. Bus ir „Lietaus melodija“.
D.Montvydas įdomiai padainuos mūsų dainas „Žaislas“ ir „Debesys“. Maestro V.Noreika – „Krantą“. Be to, „Antis“ roko stiliumi sugros Donato „eurovizinę“ dainą „I’ve Been Waiting For This Night“.
Bus ir nauja daina – „Per amžius su Vyčiu už laisvą Tėvynę“, kurią dainuosime trise: aš, D.Montvydas ir V.Noreika. Jos muziką sukūrė jaunas kompozitorius Kristupas Bubnelis – iš studijos išėjau šlapias, taip smarkiai jis mane ant ausų statė.
Man regis, daina pavyko puikiai. Bus toks įdomus muzikinis sumuštinis.
– Bus atsisveikinimo puota iki paryčių?
– Kad niekas „Antyje“ nebegeria. Kažkas atsitiko, balių nebėra. Arbatos turbūt išgersime, bet tai – ir viskas. Naujos mados, ką padarysi. (Juokiasi.)
Istorija – ilga ir turininga
„Anties“ istorija prasidėjo 1984-ųjų gruodžio 31-ąją – kaip naujametis architektūros studentų pokštas.
Spalvingi koncertai, dainos su politine potekste tapo vienu Atgimimo simbolių.
Per karjerą „Antis“ išleido šešis studijinius, du koncertinius albumus, keturis DVD, įvairių muzikos rinkinių, antologiją ir poezijos knygą.
Griūvant Sovietų Sąjungai grupės nariai pasuko savais keliais, tačiau vėliau grįžo – nuolat kūrė ir koncertavo nuo 2007-ųjų.
Didžiausiais „Anties“ hitais tapo „Kažkas atsitiko“, „Nauji metai“, „Pokštas“, „Alyvos“, „Zombiai“, „Mes rimti!“, „Debesys“ ir daugybė kitų kūrinių, aukso raidėmis įrašytų į Lietuvos populiariosios ir roko muzikos istoriją.
2014-aisiais savo trisdešimtmetį grupė atšventė įspūdingais koncertais „Zombiai atrieda atidunda!“, surengtais Šiaulių, Vilniaus ir Kauno arenose.
„Tai nepaprastai didelio etapo pabaiga Lietuvos muzikos istorijoje, kurį dar sunku suvokti. Be šios grupės neįsivaizduojama mūsų laisvė, Sąjūdis, rokas“, – įsitikinęs grupės vadybininkas Vaidas Stackevičius.
