Visiškai naujas, G.Bizet legendinės operos įkvėptas kūrinys jau įgavo savo pilną formą. Pirmą kartą Lietuvoje, po ilgų 14 mėnesių darbo studijoje, pasaulį išvysti jau beveik pasiruošusi stambios formos elektroninė opera.
Kartu su kompozitoriumi dirbę režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir dirigentas Ričardas Šumila teigia, jog dabartinis rezultatas yra tikras įrodymas to, jog viskas yra įmanoma. Šis procesas buvo naujas ir kitoks visai kūrybinei trupei, – juk teko nuo pat pradžių sukurti visiškai naują muzikos kūrinį, negalint pasitelkti nieko kito, tik savo patirtimi.
„Tai, kas prieš 6 mėnesius dar atrodė taip toli ir neįžiūrima, šiandien tapo realybe. Manau, jog Marijus Adomaitis (Ten Walls) peržengė pats save, – visas savo galimybes, sukurdamas tokį didžiulį, vienatūrį kūrinį. Tai – milžiniškas jo, kaip muziko, menininko šuolis, kuriuo jis perėjo į kitą profesionalumo lygmenį. Suvaldyti dvi valandas nepertraukiamo muzikinio siužeto – kietas riešutėlis! Tai – ne kelių minučių hitas.
Savaime suprantama, jog jei ne 2010 m. įvykęs „XYZ“ projektas, šiandien mes net negalėtume pasvajoti apie pilną elektroninę operą. Tada, mėginant jėgas su atskiromis arijomis, mes supratome, ko šiame žanre daryti negalima, kas neveikia, ko reikia, kad elektroninės muzikos kūrėjas surastų bendrą kalbą su operos solistu. Viena iš šios patirties išdavų, buvo nenuginčijama reikiamybė ankstyvame kūrybos procese dalyvauti dirigentui – Ričardui“, – rezultatu džiaugiasi D.Ibelhauptaitė.
Iš tiesų, R.Šumila atliko itin sudėtingą ir kartais net sunkiai įsivaizduojamą darbą: jis M.Adomaičio sukurtą muziką vertė natomis, muzikiniu raštu, suprantamu operos solistams ir muzikantams.
Dirigentas tapo gyvąja jungtimi tarp kompozitoriaus ir atlikėjų, atrasdamas jų bendrą kalbą. Žinoma, tai niekada nebūtų pavykę, jei pats muzikos prodiuseris neturėtų klasikinės muzikos išsilavinimo, kiekviename žingsnyje jam padėjusiame jam ne tik šifruoti Bizet, bet ir atrasti bendrus taškus tarp klasikos ir elektronikos, sukurti sudėtingą daugiaplanę elektroninės muzikos partitūrą.
M.Adomaitis atskleidė, jog jis su dirigentu – pažįstami jau nuo mokyklos: „Tuomet buvau dviem klasėmis vyresnis. Šį kartą jis man labai padėjo, – esu be proto laimingas, kad mano senas bičiulis yra kartu su mumis šiame darbe. Be jo būtume turėję rimtų bėdų. Sukūręs kūrinį aš jam jį siųsdavau bylose, kurias Ričardas atsidarydavo specialioje programoje ir pritaikęs raktą, muzikinius ženklus, suprasdavo, ką aš turiu omenyje, tuomet pritaikydavo tekstus ir visa tai sudėliojęs siųsdavo man patvirtinti ir perduodavo visiems muzikantams. Tai – nerealiai sunkus darbas. Džiaugiuosi, kad jis bus ir spektaklio metu bei padės vokalistams.“
O pats jaunasis dirigentas jau mąsto apie pasirodymo subtilybes: „Tai bus kitoks dirigavimas. Čia svarbiausia bus laiku parodyti įstojimus, nes praleidus bent sekundę, bent vieną įstojimą viskas gali sugriūti. Kitas svarbus dalykas – šiuo atveju nuo manęs nepriklauso kūrinio tempas, atvirkščiai – turiu laikytis jau sukurto tempo, kuris kiekvieno pasirodymo metu bus toks pat ir mano darbas bus kas kartą stengtis viską tobulai pakartoti, išlaikyti.“
Dirigentas prisimena ir tai, kas buvo svarbiausia pradedant bendradarbiavimą su M.Adomaičiu: „Pirminiame etape nemažai padėjau Marijui suvokti dramaturgines linijas, dažnai atsakydavau į klausimus dėl vokalo: kas ir kaip yra įmanoma solistui, o kas – ne. Žinoma didžiausias ir svarbiausias etapas buvo muzikos vertimas natomis, kur teko padirbėti ir su orkestruote, buvo nemažai korekcijų tam, kad gyvam atlikimui skirtas ištraukas būtų iš tiesų galima atlikti gyvai.
Nemažai mano darbo sudaro ir bendras darbas su muzikantais, kad jie išmoktų teisingai atlikti kūrinį.“
Dažnai dirbantis su įvairiais, opera ir simfonine muzika neapsiribojančiais projektais, R.Šumila pabrėžia, jog kiekvienas toks patyrimas tampa labai svarbiu jo kūrybiniame kelyje: „Tuo būdu aš susipažįstu su kitomis meno sritimis, į jas gilinuosi. Ar tai būtų kinas, ar, šiuo atveju, elektroninė muzika, kurią kuria Marijus ir kuri man iš pradžių buvo tokia svetima. Tai turtina mano bagažą ir suteikia naujų spalvų tiesioginiame mano darbe.“
Kaip teigia kūrėjai, dabar beliko vos keli štrichai įrašų studijoje ir „e-Carmen“ keliauja į labiausiai laukiamą – gyvų repeticijų ir bendrų susitikimų etapą, kuriame „tikrą“ kūną įgaus šis pirmą kartą Lietuvoje atliekamas klasikos ir operos eksperimentas.
