Nuolatinis jo svečias ir atlikėjas buvo šviesios atminties maestro Vytautas Kernagis. Jis buvo tiek suaugęs su „Anapiliu“, kad greičiau jį buvo galima pavadinti vienu iš vilos šeimininku.
Penktadienį vakare „Anapilyje“ vėl skambėjo Vytauto Kernagio atliekamos dainos, publika juokėsi iš jo pokštų. Paskutinį kartą tarp šių sienų maestro dainavo prieš 12 metų.
Tiesa, šį kartą jis savo dainas atliko iš didžiulio ekrano, kuriame buvo rodomas vieno jo Vilniaus „Forum Palace“ salėje prieš daugiau nei 15 metų nufilmuoto solinio koncerto vaizdo įrašas.
Vien tik gitara arba fortepijonu grojančiam V.Kernagiui, kaip ir kadaise, akordeonu gyvai pritarė jo bendražygis Andrius Kulikauskas, smuiką virkdė Vytautas Mikeliūnas, gitara akomponavo Gintaras Šulinskas.
Kaip ir „Anapilio“ muzikos klubo laikais sausakimša salė godžiai klausėsi legendinių V.Kernagio baladžių „Milžinai“, „Purpurinis vakaras“, „Severiutė“. Balsu pritarė visai Lietuvai žinomiems šlageriams „Santechnikas iš Ukmergės“, „Kaip gražu miške“.
„Vytautas Kernagis mėgo būti „Anapilyje“ ir čia lyg atsigaudavo“, – prieš koncertą pasakojo jo sūnus Vytautas Kernagis jaunesnysis, kurio jaunystė taip pat prabėgo tarp šių sienų.
Būtent „Anapilyje“ maestro sūnus bendravo su savo poeziją čia skaičiusiu profesoriumi Vytautu Landsbergiu, į koncertą kartą atėjusiu prezidentu Valdu Adamkumi. Vytautas Kernagis čia pirmą kartą pamatė sūnaus atsivestą būsimą marčią.
Maestro buvo mėgiamas palangiškių ir kurorto svečių. Jo sūnus pasakojo, kad atvykęs į Palangą ir sužinojęs, kad bilietų į jo koncertų dar išpirkta nedaug, Vytautas Kernagis sėsdavo ant dviračio ir važinėdavosi po kurortą.
Taip jis visiems demonstruodavo, kad V.Kernagis jau Palangoje. To pakakdavo, kad vakarop visi bilietai būdavo lyg iššluoti. ˙
