Muzikanto pilna visur: jis dirba įvairiuose televiziniuose projektuose, ne vienerius metus grojęs grupėje „Rojaus tūzai“ dabar koncertuoja su skirtingais atlikėjais bei kaip solistas, kuria unikalius autorinius projektus, kaip, pavyzdžiui, nuostabą sukėlęs „Vivaldi ir Rock“ bei moko groti vaikus.
Viena naujausių muzikanto užmačių – įsitraukimas į Nedos Malūnavičiūtės populiariosios muzikos programos koncertą, kuri kiek naujai suskambės šventiniame gruodžio 27-osios pasirodyme Kauno „Žalgirio“ arenoje.
Apie bendradarbiavimą su viena geriausių Lietuvos muzikančių, pop muzikos keliamus iššūkius, muzikanto duoną bei daugelį kitų temų interviu su Tomu Varnagriu.
– Vos prieš kelias dienas grįžote iš koncertinių gastrolių Amerikoje, apie kurias spauda kalbėjo nedaug. Gal galite papasakoti, su kuo ir kokiu tikslu iškeliavote už Atlanto?
– Amerikoje koncertavau drauge su Jeronimu Miliumi bei Audriumi Piragiu. Ten pristatėme programą „Nuo Baroko iki roko“, į kurios atlikimą įsijungė Dariaus Polikaičio vadovaujamas tikrai aukšto lygio lietuvių meno ansamblis „Dainava“ bei Čikagoje gyvenanti solistė, sopranas Nida Grigalavičiūtė.
Parengiau aranžuotes, kurias išsiuntėme į Ameriką. Nuvykę į Čikagą su ansambliu turėjome keletą repeticijų ir jau žengėme į sceną. Pasirodymuose taip pat skambėjo mano subrandinto projekto „Vivaldi in Rock“ numeriai, Jeronimo Miliaus atliktos dainos. – Grįžęs iš gastrolių kibote į darbus, kurių gretose – gruodžio 27-ąją vyksiantis Nedos koncertas „(Ne)eilinė diena rojuje, tačiau apie viską nuo pradžių. Su Neda įvairiuose muzikiniuose projektuose koncertuojate ne vienerius metus. Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su dainininke ir kaip pradėjo drauge koncertuoti?
– Mes pažįstami seniai, tačiau nesame geri draugai ar artimi bičiuliai. Prisijungti prie koncerto įgyvendinimo mane pakvietė „Auksiniai Renginiai“ ir aš, ilgai nedvejojęs, sutikau.
Drauge su Neda ir dirbę nesame daug: susitikdavome įvairiuose projektuose ir drauge atlikdavome vieną ar kelias dainas, tačiau niekada nebuvome parengę bendros pilnos muzikinės programos.
Gruodžio 27-osios koncertas bus pirmas solidus pasirodymas. Man labai įdomu ruoštis šiam koncertui, dirbti su Neda ir džiaugiuosi šia galimybe.
– Esate vienas aktyviausių Lietuvos gitaristų. Manau, pasirenkate, su kuo norite dirbti, o su kuo ne. Kuo Neda kaip atlikėja patraukė jūsų dėmesį? Kodėl sutikote įsijungti į kalėdinio koncerto rengimą?
– Sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Mano manymu, viskas, kas šiame koncerte bus girdima, regima bus labai nuoširdu, tikra. Nedos vokalas labai gražus, o atlikimas profesionalus. Galbūt šie faktoriai turėjo įtakos pasirinkimui, tačiau niekada nesusimąsčiau apie bendradarbiavimo priežastis, viskas įvyko labai natūraliai.
– Neretai įvairiuose straipsniuose esate pristatomas kaip užkietėjęs rokeris, tai liudija ir jūsų autorinis projektas „Vivaldi in Rock“, ilgametė narystė „Rojaus tūzuose“. Kodėl įsijungėte į programą, kurioje bus atliekama išskirtinai populiarioji muzika? Ar ir pop muzikos stilistika jums artima, o galbūt tai yra savitas išbandymas?
– Per ne vienerius metus teko groti, įkūnyti daugybę skirtingų stilistikų. Žinoma, groti populiariąją muziką man kur kas sunkiau nei roką ar metalą.
Seniai to nedariau. Kai užaugi su dalykais, kurių mokaisi, šiuo atveju, groti roką, ilgainiui jie tampa labai suprantami, artimi. Kai reikia išmokti tai, ko vaikystėje neklausei, nedarei atsiranda iššūkių.
Groti šio koncerto muziką man kur kas sunkiau nei su gitara „pjauti“ valandų valandas. Tai turi būti labai skoninga, gražu, šią muziką reikia suspėti pamilti.
– Daugelis iki šių dienų mintinai moka ir yra pasiilgę Nedos populiariosios muzikos programos. Kaip jūs vertinate šį dainų repertuarą? Ar pats klausydavote šios muzikos?
– Negaliu pasakyti, kad šių dainų klausydavau, tačiau jas tikrai nuolat girdėdavau įvairiose vietose, nes tuo metu jos buvo labai populiarios. Turiu prisipažinti, jog lietuviškos muzikos beveik neklausau, bet, greičiausiai, taip sako visi.
Apskritai muzikos klausymui dažnai tiesiog nelieka laiko. Negaliu sau leisti tiesiog atsisėsti, patogiai įsitaisyti ir klausytis muzikos. Kartais norisi tiesiog pabūti tyloje.
Labai teigiamai vertinu Nedai sukurtą ir jos atliktą populiariąją muziką. Galima prikurti daug muzikos, kurios niekas negirdės.
Tuo galima užsiimti ilgai, nuobodžiai ir suteikti džiaugsmą sau pačiam. Puiku, jei žmogui to pakanka. Nedos pop muzika yra kitokia. Jei neklystu, nemažai šio žanro dainų Nedai sukūrė Andrius Borisevičius, o man apskritai patinka tai, ką jis kuria. Nemanau, kad atlikdama šias dainas Neda jaučiasi blogai.
Kiek mačiau ją pop muzikos amplua, ji šios stilistikos dainas atlieka noriai, su šiluma, kaskart pateikdama naują interpretaciją.
– Ko gali sulaukti, tikėtis gruodžio 27-osios koncerte apsilankysiantys klausytojai? Kuo šis koncertas išskirtinis, jūsų akimis, o galbūt priešingai, tai tik dar vienas eilinis pasirodymas?
– Manau, jog klausytojai tikrai pasiilgę būtent pop muzikos programos, tad šis koncertas ypatingas tuo, kad žmonės ateis į Nedos koncertą ir išgirs tai, ko nori (juokiasi). Dirbdamas su įvairiais atlikėjais pastebėjau, kad kartais jie nenori atlikti kai kurių savo šlagerių, tačiau paradoksas tas, kad klausytojai neretai į koncertą ateina būtent dėl šių dainų, tačiau susiduria su visiškai kitokia, netikėta programa.
Koncerto pabaigoje muzikantas vis tik ryžtasi atlikti kurį nors šlagerį ir žmonės tai ypač vertina, tai labiausiai įstringa atmintin. Taigi, šįkart klausytojai gaus pilną paketą dainų, kurias jie nori išgirsti.
– Pereikime prie jūsų autorinės kūrybos klodų. 2005-aisiais debiutavo tiek kritikų, tiek klausytojų puikiai įvertintas Jūsų subrandintas projektas „Vivaldi in Rock“. Kaip kilo mintis klasiką atlikti kitaip?
– Šis projektas nuo pat jo sukūrimo niekada nestovėjo vietoje. Paskutinis žingsnis – šios programos pristatymas su Vytautu Lukočiumi ir Klaipėdos kameriniu orkestru, atliekant visus metų laikus. Prieš tai buvau sumanęs, kad šią muziką turėtų groti tik roko grupės sąstatas, tačiau ji reikalauja tam tikro instrumentų kiekio, tad, išskirstyta roko grupės sąstate – nuskursta, kai kur pritrūksta harmonijos.
Atsiradus orkestrui viskas labai gražiai užsipildė. Tik su laiku pradedu suprasti, ko šiam projektui trūksta.
Kalbant apie idėją – jau nuo paauglystės man patiko neoklasikinis rokas, klasikiniai dalykai, atliekami šiuolaikiškai, tačiau tokios muzikos beveik neradau, jos tiesiog nebuvo. Kai niekas nepadaro, imi ir sukuri pats. Ne per seniausiai Italijoje suskambėjo projektas „Vivaldi Metal Project“. Italai mane pakvietė įsitraukti į pasaulinio lygio roko muzikantų gretas, tad prisidėjau ir prie šios programos gimimo.
– Ar nebuvo baisu sulaukti klasikos mylėtojų kritikos?
– Atvirai pasakius, kai pradėjau šį projektą, tikrai nemaniau, kad jis išvys dienos šviesą. Jį rengiau dėl savęs. Po to, kai jį padariau, lyg tarp kitko parodžiau keliems žmonėms ir juos ši mintis užkabino, sudomino, jie matė potencialą.
Gavus palaiminimą judėti į priekį buvo lengviau. Žmonės susipažino su šia muzika ir žinojo, ko gali tikėtis, todėl priėmė lengvai. Šiais laikais viena epocha perverčiama į kitą, sudaromi muzikiniai junginiai. Žmonės pripratę prie tokių metamorfozių, tad šie dalykai jų nebegąsdina.
– Kaip radote būdą barokiniam styginių instrumentų orkestrui skirtą partitūrą pritaikyti elektrinėms, akustinėms gitaroms bei mušamiesiems?
– Tai nebuvo labai sudėtinga. Styginių instrumentų partijos buvo pritaikytos elektrinėms gitaroms. Žinoma, kai kurios vietos buvo sunkiai sugrojamos, tad teko naudoti gudrybes. Didesnis iššūkis buvo prie viso to pridėti būgnus, bosinę gitarą, padaryti taip, kad tai papildytų, sustiprintų muzikos skambesį.
– Viename interviu minėjote, jog propaguoti roką yra sudėtinga. Ar galima sakyti, kad jūsų subrandintas projektas „Vivaldi in Rock“, įvairų operų arijos, pateiktos roko amplua, yra savitas siekis parodyti, kad rokas gali būti įvairus?
– Tokia mintis atėjo po projekto sukūrimo, tačiau pradžia, kaip sakiau, buvo labai spontaniška. Esu minėjęs, kad mano mama ne itin mėgo tai, ką darau, tačiau išgirdusi „Vivaldi in Rock“ pagyrė, kad pagaliau parengiau kažką suprantamo (juokiasi).
Sunku pasakyti, ar rokas, kaip muzika, dar gyvas, nes jis iš esmės nužudė pats save. Kokybine prasme jis pradėjo nusileisti visiems kitiems stiliams. Esu lankęsis ne viename roko koncerto ir nusivyliau, nes vietoje muzikos girdėjau triukšmą ir net žinodamas dainą sunkiai ją pažinau, panašiai nutinka ir su garso įrašais, kurių neįmanoma klausyti garsiai. Dėl nekokybės roko muzika nuėjo į antrą planą.
– Akompanuojate garsiems Lietuvos atlikėjams, jus dažnai galima išvysti televizijos projektuose. Kuri niša artimesnė ir mielesnė? Ar ženkliai skiriasi koncertas arenoje nuo pasirodymo „Auksiniame balse“?
– Darbas televizijoje prasidėjo atsitiktinai ir niekaip nepasibaigia. Kartais atrodo, kad po šio projekto bus vakuumas, tačiau tada atsiranda kitas pasiūlymas, kurio negaliu atsisakyti, nes jis pasirodo įdomus. Televiziniai projektai, kaip ir koncertai su grupe, vokalistais, yra skirtingi. Vienas projektas praeina lengvai, o štai kitam reikia labai daug ruoštis, mokytis. Abi nišos skirtingos, bet abi įdomios.
– Ar neplanuojate atsiduoti solinei kūrybai, karjerai?
– Apie tai galvojau būdamas penkiolikos. Dabar nemąstau, groju solo ar ne, tiesiog darau tai, kas man patinka. Solo groju gana dažnai, tikriausiai, net pusę mano koncertų sudaro būtent soliniai pasirodymai, tačiau tai būna privatūs vakarai.
– Kuriate ir dainų žodžius. Kuri kūryba, muzikos ar žodžių mielesnė, galbūt sudėtingesnė?
– Dainų žodžius kūrėme drauge su Audriumi Piragiu, tačiau tai darėme ne todėl, jog būtume pasijautę esą dideli poetai. Kartais patys juokiamės iš savo anksčiau sukurtų eilėraščių, jei juos galima taip vadinti, juose esančių keistų motyvų (šypsosi). Nutiko taip, kad buvo sukurta beveik visa naujo albumo muzika, tačiau neturėjome žodžių. Kreipėmės į vieną, kitą poetą, tačiau muzika buvo agresyvi, o tekstai lietuviški iki širdies gelmių, trapūs. Tuomet į darbą kibome patys. Sukūrę kelias dainas, jas parodėme draugams, jie pataisė keletą žodžių ir tada įsisuko karuselė, kūrėme toliau.
– Viename interviu minėjote, kad visada žinojote, jog grosite tik gitara. Kuo jus sužavėjo būtent šis instrumentas?
– Nežinau kuo, tačiau pamenu, kaip pas kelis žmones namuose mačiau padėtą gitarą. Nors tos sovietinės gitaros buvo baisios ir nežinau, kas galėjo jomis groti, man tai buvo tartum stebuklas. Negaliu pasakyti, kad turiu išskirtinę muzikinę klausą, gebėjimus, tačiau man ne pats muzikavimas, o instrumentas buvo beprotiškai patrauklus.
Po to, kai pamačiau elektrinę gitarą, troškau jos. Pamenu, kiek vaikystėje esu prigaminęs gitarų iš medžio su įvairiomis lemputėmis, kitais priedais, man nereikėjo kitų žaislų.
– Ar tikite tokiu dalyku kaip menininko pašaukimas? O galbūt, kaip sakoma, yra 1% talento ir 99% darbo?
– Šią formulę pritaikyčiau skirtingiems žmonėms. Pažįstu kelis be galo talentingus muzikantus, kuriems Dievas davė dovaną, tačiau tokių žmonių pasaulyje nėra daug. Visada jiems pavydžiu, nes žinau, kad man Dievas tiek nedavė.
Tam, kad kažko pasiekčiau, man visada reikia daug dirbti. Mano atveju didžiąja dalį sėkmės sudaro darbas ir keli procentai talento, minėtųjų muzikantų atveju yra atvirkščiai.
– Neabejoju, kad esate pavyzdys ne vienam jaunam muzikantui. O ar pats, žengdamas muzikos keliu, turėjote autoritetų? Ar jūsų kelyje būta muzikantų, iš kurių išmokote ypač vertingų dalykų?
– Be abejo turėjau autoritetų, tačiau supratimas, kas yra gerai ir kas patinka, bėgant laikui keičiasi. Tai natūralu, tačiau ir gerai, nes jei žmogus užsiciklina ties vienu dalyku, nustoja tobulėti.
Pavasarį buvau Čikagoje ir atsitiktinai sužinojau, kad vienoje salėje koncertuoja visos gitaros legendos, kurių klausiau vaikystėje. Su dideliu malonumu ėjau į tą koncertą, tačiau patyriau nusivylimą, nes tie, dėl kurių ten ėjau, mane nuvylė labiausiai, o tie, iš kurių tikėjausi mažiausiai, ypač patiko. Man tai buvo didelė pamoka.
– Neretai tenka girdėti nuomonę, esą muzikanto darbas nėra „rimtas“, nes iš to neužsidirbsi. Ar kada nors esate sudvejojęs, kad pasirinkote ne tą kelią? Ar visą laiką kryptingai siekėte tikslo ir apie tokius dalykus kaip pinigai, prestižas negalvojote?
– Aš apie tai pradedu galvoti dabar (juokiasi). Suprantu, kad laikas bėga ir iškyla natūralus žmogiškas klausimas, o kaip ilgai taip tempsiu? Dabar viskas yra gerai. Taip, trūksta laiko, o žmogui dėl jo prigimties pinigų visada bus mažai.
Pastebiu, kad man viskam nebepakanka laiko ir kartais taip pavargstu, kad norisi tiesiog išsijungti. Kartais įlipu į koncertų, pamokų, repeticijų ratą ir bijau, kad jis nesulūžtų.
– Jeigu jūsų sūnus nuspręstų žengti muzikanto keliu, skatintumėte tai daryti ar siūlytumėte rinktis kitą profesiją?
– Mano sūnus mokosi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, perkusijos klasėje, groja marimba, mušamaisiais, perkusija. Jei matyčiau, kad jis be to negali gyventi, jam padėčiau ir tikrai palaikyčiau. Dabar jis muzikavimo nemėgsta, nors jam tik devyneri, tačiau muzikos mokyklą lanko todėl, jog skatinu aš, manau, tai naudinga.
Jei matysiu, kad jam to nereikia, ateityje tikrai neversiu groti. Jis turi pajausti iš vidaus, kad jam to reikia, nes jei žmogui kažkas patinka, yra reikalinga, jis tai daro bet kokiu atveju ir nesvarbu, net jei kažkas kaišo pagalius į ratus.
