– Neda, scenoje esate jau apie 30 metų. Klausytojai Jus girdėjo atliekant džiazą, populiariąją, bardų muziką. Ar šiandien dar norisi eksperimentuoti, ar jau esate atradusi savo liniją ir naujų vėjų ieškoti nebesinori?
– Aš tiesiog atlieku savo misiją ir dainuoju muziką, o šiame kelyje kūrybinių ieškojimų, didesnių ar mažesnių, yra visada. Neskirstau muzikos į gerą ar blogą, nes kiekviename žanre yra perlų. Kur atliekama muzika skamba, susidėlioja savaime. Suprantu, jog džiazas ar dainuojamoji poezija, greičiausiai, negali skambėti arenoje. Tiesiog ši muzika pritaikyta mažesnei auditorijai, kuomet galima užmegzti kontaktą su klausytoju. Atliekant šią intymią muziką žmones reikia jausti, o didelėje scenoje suprasti juos, jų emocijas yra kur kas sunkiau. Pastaruoju metu esu pasinėrusi į žanrus, kuriuose reikia pasikapstyti, sugebėti pajausti esmę. Tai nėra pramoginiai, šokamieji žanrai. Aš dažniausiai dalyvauju projektuose, kuriuose yra daug muzikos, teksto, improvizacijos, kur reikia mąstyti ir gebėti girdėti, o tokie koncertai dažniausiai skamba kamerinėje aplinkoje, kuri man labai patinka. Taigi, turiu savo mylimus žanrus, stilistiką, tačiau mėgstu improvizuoti, atlikti įvairią muziką.
– Esate viena žymiausių bei geriausių Lietuvos džiazo vokalisčių, kuri kartais dainuoja populiariąją muziką. Kaip tada, prieš gerokai daugiau nei dešimtmetį, įsitraukėte į populiariosios muzikos žanrą?
– Populiariosios muzikos keliu žengiau dirbdama su kompozitoriais Audriumi Balsevičiumi bei Andriumi Borisevičiumi. Su Audriumi susipažinau jam berašant muziką animaciniam filmui. Filmą kūrusi dailininkė paprašė, kad aš įdainuočiau jam sukurtus garso takelius. Taigi, mus suvedė kūrybiniai darbai. Praėjus kiek laiko, Audriaus dėka susipažinau su Andriumi Borisevičiumi. Anuomet nemažai laiko dirbome ir su Giedriumi Puskunigiu, kuris, mano nuomone, yra vienas įdomiausių kompozitorių. Nieko nebūtų įvykę, jei man nebūtų buvę įdomu, būčiau jautusi energetinį disonansą bei kūrybinį konfliktavimą. Mes tiesiog atitikome vieni kitus. Neįmanoma taip ilgai dirbti kūrybinio darbo, jei žmonės vieni kitų nesupranta, nesutampa jų skoniai, jausmų, pojūčių supratimas. Jei man kažkas netikdavo, visada drąsiai sakydavau savo nuomonę ir jie mane girdėdavo. Mes labai gerai sutarėme, vienas kitą gerbėme ir tai mus vedė į sėkmę bei ilgalaikį darbą drauge.
– Anuomet net trejus metus iš eilės pasirodė Jūsų soliniai albumai, kurių dainos karaliavo radijo stočių „topuose“. Ar galima sakyti, kad tai buvo Jūsų muzikinės karjeros zenitas? O galbūt tai buvo dainas rašiusių kompozitorių kūrybos apogėjus?
– A. Borisevičius ir A. Balsevičius labai prisidėjo prie mano sėkmingos karjeros, tai faktas kaip blynas. Tiesa, jie ne vienam žmogui rašė daug dainų, tačiau ne visi sėkmingai kilo karjeros laiptais, nes be geros dainos reikia ir labai daug dirbti. Mes visi įdėjome labai daug pastangų ir šis laikotarpis, pasižymėjęs nepaprastu produktyvumu, tikrai prisidėjo prie mano populiarumo bei žinomumo. Aš labai didžiuojuosi, kad išpopuliarinau jų dainas ir neginčytinai pripažįstu, kad jie prisidėjo prie mano populiarumo. Mes padėjome vieni kitiems. Padarėme gražų darbą, kurio rezultatai yra vaisingi ir netrumpalaikiai. Mūsų pasiektas rezultatas turi vertę. Tai, kad žmonės iki šiol nepamiršo šių kūrinių ir nori juos išgirsti, nors aš jų nedainuoju jau daug metų, yra gyvas įrodymas, kad tai buvo geros dainos
– Kaip ir užsiminėte, daugelis iki šių dienų mintinai moka ir yra pasiilgę Jūsų populiariosios muzikos dainų. Ką Jums pačiai reiškia šios dainos? Ar jos, pop muzikos laikotarpis yra ypatingi?
– Šiandien aš esu labai laiminga, kad mano gyvenime buvo būtent toks laikotarpis. Didelė laimė turėti bendraminčių, pažinti žmones, kurie rašo muzika tau, turėti gerbėjų, kurie tave myli. Šios dainos ir laikotarpis man davė publiką, žmonių, kurie mane pamilo ir aš visiškai nepykstu, kad jie mane myli už „Pasaką“ ar „Atviruką“, tačiau nemyli džiazo. Jie mėgsta lengvesnę muziką ir tai yra labai gerai. Man nereikia liaupsių ar statymo ant pjedestalo, man nereikia ordinų. Mano didžiausias ordinas yra publika. Nėra blogos muzikos, tik yra dalykai, kurie žmogų domina arba ne. Pop muzikoje dažniausiai vyrauja rėmai, tam tikros taisyklės, ko tikrai mažiau pastebima džiaze, tačiau pop muzika gali būti žiauriai gera ir įdomi. Gerai atlikti pop muziką yra menas, kadangi jos negalima atlikti sunkiai, neįdomiai. Iš tikrųjų dainuoti pop muziką yra labai sudėtinga, tai sakau pridėjusi ranką prie širdies Tam, kad ši muzika skambėtų taip, kaip turi skambėti, reikia perkąsti daugybę kodų. Įspūdis, kad ji nėra dramatiška, sudėtinga yra tik fasadas. Populiarioji muzika gali būti kokybiška ir ją reikia mokėti tiek atlikti, tiek klausyti.
– Gruodžio 27-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje surengsite koncertą „(Ne)eilinė diena rojuje“, kuriame skambės išskirtinai populiarioji muzika. Viename interviu minėjote, jog prireikė pusmečio, kad ryžtumėtės šiam žingsniui. Kodėl dvejojote, kas neramino ir kodėl vis tik nutarėte surengti tokį koncertą?
– Aš neturiu didelės patirties dainuojant stadionuose, arenose. Dalyvaujant jungtiniuose pasirodymuose koncertuoti didžiosiose arenose teko daug kartų, tačiau tai kitokio pobūdžio pasirodymas. Tuomet publika ateina paklausyti ne tik tavęs, bet ir kitų atlikėjų, vienas dainininkas atlieka kelis numerius, o ne visą muzikinę programą. Būsimas pasirodymas yra absoliuti naujovė, didelis iššūkis. Tiesa, dvejojau ilgai, tačiau mane įkalbėjo surengti šį koncertą. Įtikino, kad turėčiau prisiminti šias dainas ir jas mylinčius žmonės. Tikiu, kad yra daugiau žmonių nei telpa kamerinėje salėje, kurie mėgsta, myli ir atsimena dainas, kurias atlikau prieš šešetą ir daugiau metų. Tai tartum savotiška duoklė mano klausytojams. Aš pati pasiilgau šių dainų ir dabar jas atlieku kitaip, nes pati esu kitokia. Einu su kitokia mąstysena, nes išmokau daug naujo, daug ką permąsčiau. Ateinu su brandesniu mąstymu, kuris yra kiek kitoks, įdomesnis nei jaunystės naivumas.
Mano mintys sukoncentruotos į šį koncertą ir kuo toliau, tuo labiau degu šiuo pasirodymu ir jo idėja. Ilgą laiką prisiminusi, kad mano koncertas vyks arenoje akimirkai susiimdavau už galvos ir galvodavau, ką aš padariau. Kai išaiškėjo, kokia plati šių dienų koncertų pasiūla, supratau, kad tai bus labai gera galimybė išsiaiškinti, kas yra kas, ko reikia žmonėms. Jei ši programa patirs fiasko aš tikrai nenusivilsiu ir tai man pačiai bus įrodymas, kad aš esu nišinis atlikėjas ir tiek. Ne kartą įsitikinau, kad ne žmonių kiekis parodo, ar esi geras muzikantas. Aš visada stengiuosi, kad mano pasirodymai būtų labai labai kokybiški. Tegul nesupyksta kai kurie atlikėjai, aš neminiu jokių pavardžių, tačiau jie pilnas sales surenka ne dėl muzikos, o dėl šou elementų, aš to daryti nesiekiu ir nenoriu. Kai kurių koncertuose yra mažai muzikos, viskas vienoda.
– Per ne vienerius metus įdainavote daugybę žinomų dainų. Kaip nusprendėte, kurie perlai turėtų skambėti koncerte? Ar kėlėte išskirtines sąlygas organizatoriams?
– Organizatoriams pasakiau, kad šiam koncertui pasirašau tik su sąlyga, kad į programą įtrauksiu daug savo perlų, su kuriais per gyvenimą einu iki šiol. Tai nėra ypač populiari muzika ir ji niekada nebuvo radijo stočių grojamiausių dainų sąrašuose, tačiau aš ją išgyvenu kiekvieną kartą dainuodama. Pasakiau, kad noriu dainuoti tik tai, kuo tikiu. Yra dainų, kurios neužkabina manęs pačios, o aš negaliu meluoti nei sau, nei juo labiau žiūrovui. Noriu būti sąžininga. Organizatoriai labai geranoriškai suprato mano mintis, pojūčius, jausmus ir tikrai nedarė spaudimo, kad turi skambėti tie ir ne kiti kūriniai. Jei būčiau jautusi spaudimą, šio koncerto paprasčiausiai nebūtų.
– Kuo ypatingas gruodžio 27-osios koncertas? Ko gali tikėtis ateisiantys klausytojai?
– Man pačiai koncertas ypatingas tuo, kad jame dainuosiu kūrinius, kurie visi yra rašyti man. A. Balsevčius ir A. Borisevičius dainas kūrė man. A. Kulikausko dainos „Din-Dan“, „Į Tave“ bei „Žingsniai ne tie“, skambėsiančios koncerte, taip pat rašytos specialiai man. Tai „nediškos“ dainos, suteikiančios progą atsiskleisti balso galimybėms. Koncerte taip pat skambės dainos, kuriose aš neatskleisiu visų savo galimybių, tačiau jos stiprios savaip, jose galima improvizuoti. Aš šiek tiek anarchistė. Noriu kažką pagriauti, bet tuo pačiu metu sukurti šį tą savo. Džiaugiuosi, jog Olegas Ditkovskis sutiko su manimi pagroti Kulikausko dainas, tad neišradinėsime dviračio ir atliksime keletą akustinių numerių. Taip pat atliksiu Jaroslavo Cechanovičiaus baladę, be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tai nuostabus kūrinys, visiškai atitinkantis mane. Nenoriu, kad viskas būtų vienoda, tad, man regis, pavyko sukurti programą, kurioje skambės įvairūs kūriniai ir niekas nebus nuskriaustas.
Koncerte dalyvaus daug nuostabių muzikantų. Man neįdomu dainuoti „sausai“. Man reikia muzikantų, gyvumo, norisi naujų aranžuočių, muzikantų improvizacijų, įvairovės. Noriu, kad publikai būtų smagu žiūrėti koncertą ne dėl to, kad kažkas skraido, sproginėja, įspūdį daro tūkstančiai lempų... Man tai tikrai nefigūruoja pirmame plane, nes jame stovi muzika. Jeigu muzikantai ant scenos gros su šypsenomis, o jų akys degs, tai bus pati geriausia motyvacija. Trokštu, kad būtų geras mikroklimatas, atmosfera ir visų tikslas būtų šis koncertas. Mes esame vienas kumštis ant scenos ir labai noriu, kad tai jaustųsi.
– Į kai kuriuos savo koncertus, kaip, pavyzdžiui, „Vintažinės dainos“, įtraukėte dainą „Pasaka“, kurią atėjusieji žodis į žodį ne kartą dainavo su Jumis. Ką toks senųjų dainų populiarumas, pripažinimas reiškia Jums?
– Manau, jog man labai pasitarnavo jos didenybė televizija ir Nomedos laida, kurioje nuolat skambėjo mano daina „Pasaka“. Mano manymu, tai yra savitas programavimas. Tai yra atsakymas. Kita vertus, jei daina būtų nemėgstama, žmonės jos nedainuotų. Kartais net per džiazo koncertus atlieku „Pasaką“. Žinoma, kreivai, su nauja aranžuote, bet publika ją vis tiek atpažįsta, žino ir dainuoja drauge. Tai reiškia, jog ši daina yra tobulas populiariosios muzikos kūrinys. Publika taip pat myli dainas „Mėlyna saulė“, „Eilinė diena rojuje“. Yra keli kūriniai, kurie yra tiesiog tobuli ir turi kažką tokio, ko reikia žmonėms. Tai nepaaiškinami dalykai. Jei bent viena daina iš išleisto albumo tampa „top‘u“, tai yra milžiniškas pasiekimas, o tokių dainų aš turiu ne vieną.
– Nepaisant sėkmingo bendradarbiavimo, klausytojų pripažinimo ilgainiui pradėjote tolti nuo populiariosios muzikos... Sąmoningai ar ne aktyviau atsigręžėte į džiazo, bardų sceną?
– Atėjo momentas, kai atlikdama pop muziką turėjau labai daug pasirodymų. Manau, jog tiesiog pavargau nuo koncertų kiekio. Dalyvavau koncertiniuose turuose po įvairius Lietuvos miestus, tačiau, bėgant laikui, surengti 20 ar 30 koncertų nelabai leido sveikata. Tai supratusi, kadangi labai myliu savo profesiją ir ant scenos noriu išsilaikyti kuo ilgiau, pradėjau save saugoti. Turėjau pasiskaičiuoti, kas man yra svarbu, kokie yra mano prioritetai, nesiblaškyti ir nesimėtyti. Atėjo laikas, kai aš tiesiog pavargau. Supratau, jog negaliu persivalgyti muzikos, turiu jos pasiilgti. Tuomet aš taip pat mečiau vartoti alkoholį, o groti tekdavo ir ten, kur jis gausiai vartojamas. Mane žudė atsipalaidavimas, nesiklausymas ir nutariau, kad jei manęs neklauso ir negerbia, aš nedainuosiu. Kam reikia atiduoti širdį, draskyti balsą, jei žmonėms to nereikia? Pavargau nuo triukšmo ir nekokybės. Pritariantieji muzikantai nebenorėjo tobulėti ir ieškoti kažko naujo. Tai buvo įsisenėję reikalai, kurie ėmė ir susprogo. Viskas įvyko labai natūraliai, be jokio spaudimų, dramų ar skaudžių skyrybų.
– Muzikos pasaulis betarpiškai susijęs su šou pasauliu. Be dainininkų, muzikantų veikia vadybininkai, prodiuseriai, nepaprastai svarbiu atributu tapo išorinis blizgesys, šviesos, aprangos ir gundantys kūnai, tačiau Jūs išlikote labai tikra, nuoširdi. Kaip pavyksta išlikti savimi ir nesekti paskui bandą?
– Mano požiūris į paviršutiniškus dalykus, kurie nieko nereiškia, labai pasikeitė po ilgo bendradarbiavimo su O. Ditkovskiu. Jis man labai didelis autoritetas. Iš jo išmokau, kad kiekvienas veiksmas, momentas scenoje privalo turėti prasmę ir pateisinti savo buvimą. Jeigu spektaklyje kabo šautuvas, jis kažkada turi iššauti. Dažniausiai nutinka taip, kad dėl lėšų stokos nusprendžiama ką nors padaryti pasirinkus pigesnes priemones ir tai yra dar blogiau. Geriau ko nors atsisakyti nei tai daryti pigiai. Pastaruoju metu matau daug kičo, blizgesio, neprofesionalus požiūrio ir matymo. Pasidariau baisiai reikli. Pradėjau kitaip matyti, vertinti ir man pradėjo badyti akis kičas ir beprasmybė. Negaliu pakęsti beskonybės, nekokybės, todėl to niekada neleidžiu ir sau.
– Ar sukantis šou versle buvo metas, kai teko nutildyti savo sąžinės balsą ir daryti tai, kas nėra priimtina? Ar tai – apeinama? Ar šiandien drąsiai galite sakyti „ne“ tam, kas Jums nepriimtina, nepatinka?
– Aš tik paskutinius kelerius metu leidžiu sau daryti tai, ko noriu. Iki šios prabangos ėjau labai ilgai. Dariau daug dalykų, kurie mane nervindavo, erzindavo, nepatikdavo, tačiau visada reikia viską praeiti, išbandyti savo kailiu. Man keista, kai jauni žmonės, kurie veržiasi į sceną, iš karto nori prabangos, pinigų, didelės šlovės, daryti tik tai, kas patinka. Aš irgi to norėjau, tačiau retam pasiseka visada daryti tik tai, kas miela širdžiai. Kita vertus, dabar aš turiu didelę patirtį ir suvokimą apie daugybę dalykų. Žinoma, netgi šiandien susiduriu su nekokybe, abejingumu, tačiau tai išgyvenusi žengiu toliau. Pripažįstu, kad vėl suklupau ir einu į priekį, tačiau šiandien jau galiu sakyti, kad darau tik tai, kas man įdomu.
– Iš šio pokalbio susidaro įspūdis, kad populiarumas, pinigai Jums rūpi mažiausiai. Ar yra vertybės, kurias laikote amžinomis ir kuriomis vadovaujatės, niekada nenusižengiate eidama per gyvenimą?
– Tiek muzikoje, tiek apskritai gyvenime man labai svarbus profesionalumas. Taip pat labai svarbūs dalykai yra tapatumas ir savitumas. Šiais laikais yra labai daug gerų atlikėjų, tačiau jie neretai bando ką nors kopijuoti. Daug muzikantų nesupranta, o galbūt netiki, kad tik savitumas yra įdomu. Žmogus turi būti kuriantis. Aš pati nekuriu dainų, tačiau bandau ieškoti įdomių, kitokių interpretacijų. Man neįdomu padaryti kokio nors kūrinio kopiją. Man kur kas įdomiau jį atlikti taip, kad būtų sunku atpažinti. Padaryti kitaip man yra vertybė. Svarbu ir tai, kad žmogus jaustų aistrą, meilę savo atliekamai, kuriamai veiklai. Tikėjimas, užsidegimas, noras daryti – tai pagrindinės vertybės.
– O ko muzikoje negalite pakęsti?
– Negaliu pakęsti abejingumo, šaltumo, robotizmo. Negalima daryti to, kuo netiki. Visiškai nebegaliu pakelti neprofesionalumo visame kame: gali būti tiek prastas muzikantas, tie jo atliekama medžiaga. Būna ir taip, kad medžiaga yra labai prasta, tačiau atlikėjas ją ištraukia. Yra išimčių, tačiau tai nepakeičia kūrinio esmės. Mano manymu, yra nusikaltimas lipti ant scenos ir groti, dainuoti abejingai. Kartą po koncerto norėjosi verkti, man skaudėjo visus raumenis, kuriuos tik turiu, nes dirbau su muzikantais, kuriems muzika yra valdiškas darbas ir nesvarbu, kiek koncertų, viename ar penkiolikoje reikia groti per mėnesį. Kai už nugaros atlikdama vos keletą dainų mačiau jų abejingumą ir nesugebėjimą net sugroti iš natų, norėjosi verkti.
Žinoma, kol bus maži atlyginimai muzikantams, grojantiems orkestruose, tol šis abejingumas ir liks. Muzikantas yra priverstas greta grojimo dirbti papildomai, daryti daugybę dalykų, kurie jam ne prie širdies. Jie turi milžinišką krūvį, kurį ištvėrus neišvengiamai tampama zombiu. Kol bus tokia padėtis, muzikinė situacija negerės. Liūdna, kad muzikantai priversti daryti daugybę papildomų darbų, verstis per galvą vien tam, kad sudurtų galą su galu. Jei žmogus turėtų padorų atlyginimą ir galėtų atsiduoti vienam darbui, rezultatai būtų tikrai kitokie.
– Turite ilgametę scenos patirtį, puikiai valdote balsą, esate išskirtinė. Kodėl jūsų nesutinkame įvairiuose televiziniuose projektuose-konkursuose? Neabejoju, kad turėtume ką pasakyti ir būdama komisijoje, ir pati dalyvaudama konkurse...
– Esu laisvas žmogus, atliekantis savo misiją, kuri diktuojama iš aukščiau, o ne kokio nors valdininko, direktoriaus ar sistemos. Nenoriu priklausyti nuo jokio projekto, nes nesugebėčiau vykdyti kieno nors nurodymų. Nenoriu daryti ir negaliu daryti to, kas man nepatinka, o tokiuose konkursuose, projektuose būna visko. Taip pat negaliu įsipareigoti. Galiu sudaryti sutartį vienam koncertui, tačiau ne metų ar dviejų laikotarpiui. Nenoriu niekam įsipareigoti ir negaliu daryti to, ko nenoriu, štai ir viskas, todėl manęs ir nėra jokiuose televiziniuose projektuose.
– Prakalbome apie projektus, kuriems Jūsų kasdienybėje vietos nėra, o kokie įsimintiniausi, daugiausiai patirties suteikę muzikiniai projektai, kuriuose dalyvavote?
– Tokių muzikinių projektų yra labai daug. Lygiai taip pat, kaip ir neįdomių bei prastų. Kai tiki tuo, ką darai, ištransliuoji emocijas, mintis, publika tai tikrai pajaučia ir prisimena. Tai yra sėkmė. Tokių projektų, kuriuos praturtino mano indėlis, buvo nemažai ir man jie visi yra brangūs, įdomūs. Man labai patiko darbas su Kauno Bigbendu, aktoriais O. Diktkovskiu ir K. Smoriginu. Į atmintį įstrigo ir projektas „Muzika kaip kinas“. Vienas įspūdingiausių bei įsimintiniausių projektų – koncertai didžiausiuose Rusijos miestuose, Suomijoje su pianistu Danieliu Krameriu. Tai buvo labai nuoga, tikra, kadangi skambėjo tik trys instrumentai: pianinas, balsas ir saksofonas. Šie pasirodymai jaudino, nes reikėjo pasirodyti bei užvaldyti tūkstantinę minią filharmonijoje, kurioje susirenka ypač reikli publika. Tai buvo labai brandu, prasminga, įsimintina. Mane veža projektai, kai ant scenos sėdi 100 žmonių ir jų akys dega.
– Dabar dažnas žmogus įsisukęs į dešimt darbų, vertybėmis tampa darbas ir materialūs dalykai, o šeimai, draugams laiko lieka vis mažiau. Ar savo kasdienybėje jaučiate tokio gyvenimo išdavas?
– Laikui bėgant visi skubėjimai ir greiti dalykai pradeda sekinti ir erzinti. Kai atėjo momentas, kad lekiantis pasaulis mane užkniso, supratau, kad labai daug dalykų dariau be jokios prasmės, tuščiai. Su patirtimi susidėliojau prioritetus ir dabar aš leidžiu sau daryti kaip aš noriu, nueiti kur aš noriu. Aš nebegaliu ir nebedarau to, kas manęs „neveža“, tačiau, nepaisant to, negaliu skųstis darbų stoka.
Pagaliau galiu sau leisti nebeužsirašyti kada ir su kuo turiu pasimatyti, tai reiškia, kad atėjo metas, kai turiu laiko pamąstyti. Nenorėčiau tapti zombiu ir pinigų kalike. Tiesą sakant, net negalėčiau. Man darosi baisu, kai žmonės neturiu laiko niekam. Bendra tendencija verstis per galvą dėl pinigų net tada, kai jų apstu, liūdina, neramina, tačiau nieko neteisiu, nes kiekvienas turi teisę rinktis. Visada yra žmonių, kuriems niekada nebus gana. Nesuprantu žmonių, kurie siekia karjeros bet kokia kaina, tačiau tai tik mano nuomonė. Aš gerbiu visus žmones, o man nepatikti gali daug kas, bet aš niekam neprimetu savo minčių. Lygiai taip pat viliuosi, kad ir aplinkiniai mane gerbs tokią, kokia esu.
