Atsitiktinę jųdviejų pažintį G.Urbonaitė vadina vienu geriausių savo gyvenimo netikėtumų, o E.Meidutė kolegę praminė geriausiu žmogumi pasaulyje.
Gerų žodžių merginoms negaili ir jų vadybininkas Genadijus Narbutas, uostamiesčio videodidžėjus, žinomas Dvj Gexx slapyvardžiu.
„Gabrielė – pozityvi, o Evelina agresyvesnė, kartais panerianti į savo pasaulį. O kartu jos susijungia į tobulą derinį“, – gyrė „Golden Age“ duetą subūręs G.Narbutas.
Prieš pusantrų metų viename bendrų draugų vakarėlyje Klaipėdoje atsitiktinai susitikusios Evelina ir Gabrielė tiesiog ėmė kartu repuoti abiem žinomą kūrinį ir suprato, kad joms tai puikiai pavyksta.
Nuo tada viskas vyko žaibiškai – Genadijus telefonu nufilmavo klipą, kuris per vieną naktį tapo itin populiarus.
Šiuo metu merginos dalyvauja projekte „X faktorius“ ir yra penketuke.
Kad ir kaip baigsis projektas, reperių darbotvarkė vis plečiasi. Jau suplanuoti keli koncertai, ateityje ruošiamas ir albumas.
Po koncertų prie jų prieina gerbėjai – nuo pačių mažiausių vaikų iki suaugusių vyrų.
– Kokių netikėtų komplimentų ar dovanų jau esate sulaukusios iš gerbėjų?
Gabrielė: Man labiausiai įstrigo įvykis prieš kelias savaites, kai dėl mūsų į Vilnių, „X faktoriaus“ filmavimą atvyko mažos mergaitės.
Evelina: Jos rašė mums žinutes, kad labai mus myli, ir paprašė tėvų, kad atvežtų jas iš Klaipėdos į sostinę.
Dar jų paprašė, kad pirmadienį galėtų neiti į mokyklą, nes norėjo sekmadienį sulaukti filmavimo pabaigos.
Gabrielė: Jos pasidarė didelį plakatą, kurį buvo išskleidusios tarp žiūrovų, o vėliau mums padovanojo po rožinį žaislinį meškiuką.
Evelina: Tai mūsų pirmosios gerbėjų dovanos. Buvo gera ir kiek nejauku: už ką nepažįstamas žmogus turi man ką nors dovanoti? Tai man naujiena!
Bet labai gera gauti dovaną iš mažos mergaitės už tai, ką darau scenoje. Juk tai savaime man malonu!
– Kelionės, repeticijos, filmavimai atima jėgų. Iš kur pasipildote energijos?
Evelina: Svarbiausia stengiamės kuo daugiau pamiegoti. Bet pastaruoju metu jaučiame miego trūkumą.
Tenka grįžti iš Vilniaus į Klaipėdą. Kelionės vargina. Dar reikia daugiau valgyti, kad netrūktų tos energijos.
Gabrielė: Energijos suteikia ir mus palaikantys žmonės. Tuomet norisi dar labiau stengtis ir tęsti, ką pradėjus! Kai matau, kad kitus džiugina tai, ką darau, tiesiog prisipildau degalų ir važiuoju toliau.
– Repo kalba greita, ritminga. Ne bet kas galėtų taip kalbėti. Ar jums reikia specialiai treniruotis?
Evelina: Papildomų greitakalbės pratimų nedarau. Kai reikia išmokti dainos tekstą, prieš tai jį suskirstau dalimis. Bet iškart jį mokausi greitai, nelėtinu, o kaip tik stengiuosi atkartoti tokį, koks jis dainoje.
Gabrielė: Pats dainų mokymasis jau yra treniruotė. Dainavimo pratimus darau, tačiau repui nereikia plataus balso diapazono, tai tiesiog imi dainą ir repuoji.
– Ar gyvenime esate greitakalbės?
Evelina: Kartais kalbu greitai, o kartais – ne. Tačiau Gabrielė, ko gero, yra greičiausiai kalbantis žmogus, kokį pažįstu.
Kartais mes net nesuprantame, ką ji nori pasakyti, ir prašome, kad pakartotų. Bet mes tiek daug laiko leidžiame kartu, kad jau galėčiau būti jos vertėja. (Juokiasi.)
Gabrielė: Tie, kurie mane pažįsta, jau ima priprasti. Aš netgi pati sau kartais per greitai kalbu – iš noro kuo greičiau pasakyti, kartais suprantu, kad pasakiau ne tą, ką norėjau.
– Abi turite antrąsias puses. Būdamos su savo vaikinais gal irgi repuojate?
Evelina: Buitis yra buitis, repas yra repas. Mes atsiduodame repavimui tik tuomet, kai vyksta repeticijos, kai ieškome kūrinių, scenoje.
Gabrielė: Tikrai taip nėra: „Ei. Tu. Pa-da-ryk man va-ka-rie-nę. Iš-junk te-le-vi-zo-rių, tą te-le-vi-zo-rių. A. Jė!“ (Juokiasi.)
– Iš šalies atrodo, kad draugės esate jau daug metų.
Evelina: Juk kasdien esame kartu! Nuolat būti su žmogumi pusantrų metų yra daug. Mes ne tik repetuojame kartu, bet ir einame kavos gerti, važiuojame viena pas kitą į svečius.
Suartėjome ir džiaugiamės, kad tapome draugėmis, o ne tik scenos partnerėmis. Turbūt pasitaiko, kad grupių nariai nedraugauja, nesutaria, ginčijasi.
Mes iki ginčų niekada neprieiname, o diskutuodamos stengiamės rasti bendrą sprendimą.
Gabrielė: Mus vadina sesėmis. Mūsų glaudų ryšį visi jaučia ir scenoje. To neįmanoma suvaidinti.
Evelina: Mes pačios jaučiame, kad derame viena su kita. Jaučiame viena kitą energetiškai.
– Kokias viena kitos savybes labiausiai mėgstate?
Gabrielė: Man be galo patinka Evelinos moteriškumas, spindesys, švytėjimas.
Ji skleidžia labai stiprią moterišką energiją. Šalia jos visada šilta ir gera.
Evelina: Draugiškesnio ir šiltesnio už Gabrielę žmogaus nesu sutikusi. Ir jai tai pavyksta natūraliai.
Ji visuomet linksma. Gali būti blogos nuotaikos, bet to neparodys ir dar stengsis man pakelti nuotaiką, nors pačiai blogai.
Džiaugiuosi, kad ji atsirado mano gyvenime, nes galiu daug ko iš jos išmokti.
Jai viskas labai gražu, visi žmonės labai geri, visiems reikia padėti. Ji, ko gero, geriausias žmogus pasaulyje!
– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
Gabrielė: Mama pasakojo, kad aš jau jos glėbyje šokinėjau, kai dar nemokėjau kalbėti. Kiek save atsimenu, visuomet mėgau dainuoti. Tada įstojau į muzikos mokyklą ir ėmiau skambinti fortepijonu.
Netrukus nusprendžiau, kad noriu groti ir gitara. Vadovas suprato, kad noriu mokytis džiazo.
Taip atsirado ne tik gitara, džiazo dainavimas, bet ir kantri muzika, nes gitaros mokytojas turėjo kantri grupę. Džiazas ir kantri muzika ėmė lipdyti mano muzikinį kelią.
Šiuo metu studijuoju džiazo vokalą. Be to, dainuoti mokau ir kitus – dirbu muzikos studijoje „FaSoul“.
Taip atsitiko, kad direktorius per klaidą užrašė mane mokytis vokalo, bet tai buvo geriausia gyvenimo klaida. Kaip ir netikėtas susitikimas su Evelina. Juk tokia maža tikimybė buvo, kad tai atsitiktų!
Žinoma, kai stojau į Klaipėdos universiteto Menų akademiją, giminės siūlė geriau rinktis rimtesnę profesiją. Bet čia aš esu aš! Visuomet maniau, kad gailėsiuosi, jei nepadarysiu to, ką padariau. Esu laiminga!
Evelina: Mano muzikos kelias kiek trumpesnis nei Gabrielės. Trejus metus mokiausi muzikos mokykloje.
Grojau akordeonu, fortepijonu. Mokiausi vokalo, bet tai nebuvo mano sritis.
Tad nusprendžiau mesti muzikos mokslus. Po kiek laiko klausiausi muzikos kompiuteryje ir išgirdau repo kūrinį. Nusprendžiau jį išmokti ir pati jį surepuoti, pasiklausyti, kaip skambės. Pamaniau – gal ir nieko!
Pasirodžiau keliems pažįstamiems – jiems irgi patiko. O nuo tada, kai susitikome su Gabriele, tiktai tai ir darau. Jaučiuosi savo kailyje.
Džiaugiuosi galimybe būti „X faktoriaus“ scenoje ir parodyti visiems, kokia esu ir kaip mane tai užburia. Tikiuosi, nesustosime.
– Repas daug kam siejasi su šiurkštumu. Ar repas jus kaip nors pakeitė? Gal, pavyzdžiui, ant šaligatvio pradėjote spjaudyti?
Evelina: Tai neteisinga nuostata. Yra labai lyriškų repo kūrinių prasmingais tekstais. Tai nebūtinai agresyvi muzika. Ar mus pakeitė? Tikrai ne. Kokios buvome, tokios ir likome.
Tik prisidėjo repavimas ir suteikė mums daug patirties.
Pakeitė gal tiktai tiek, kad patobulėjome. Gabrielė pradėjo geriau repuoti, o aš turbūt geriau dainuoti.
Gabrielė: Iš repo dainų galima pasisemti ne tik muzikinių, bet ir gyvenimiškų idėjų.
– Ar nesate susidūrusios su tokia neigiama nuostata, esą repuojančios moterys – tas pat kaip vairuojančios, esą vyrai tai daro geriau?
Evelina: Konkrečiai to išgirsti neteko, tačiau kelis neigiamus komentarus, kad merginoms nereikėtų repuoti, esame girdėjusios.
Gabrielė: Būna maždaug tokių komentarų: repas yra tas pat kas kalbėjimas ir bet kas gali tai daryti.
Evelina: Dažniau sulaukiame pagyrų, kad merginoms repas labai tinka. Prodiuseris sako, kad kai kurias dainas repuojame geriau už tikruosius jų atlikėjus.
