Iš australų tamsos dainiaus ir rašytojo N.Cave'o niekas nelaukia polkų ir dainų apie vasarą prie jūros, tačiau yra papildomų priežasčių, dėl kurių šis albumas turėjo būti tamsus ir skausmingas.
2015-aisiais nuo uolos nukrito ir mirtinai susižeidė dainininko 15-metis sūnus Arthuras. „Skeleton Tree“, kaip ir albumo pasirodymo proga išleistas dokumentinis filmas „One More Time With Feeling“, yra nuogas, jaudinantis, liūdnas N.Cave'o išgyvenamo skausmo dokumentas. 40 minučių muzikos, leidžiančios prasiskverbti į gedinčio kūrėjo pasąmonės kerteles.
Filmas ir dainos yra vienintelės galimybės tai padaryti, nes N.Cave'as atsisakė kalbėtis su žurnalistais apie šį albumą.
Ne, tai nereiškia, kad šiuose kūriniuose jis tiesiogiai aprašo tą kraupų įvykį – tai būtų pernelyg paprasta ir neįprasta šiam menininkui. Viskas čia paslėpta po turtingomis poetinėmis metaforomis, tačiau nieko neapgausi. „Savo balsu šaukiu tave“, – niūriai pirmoje dainoje „Jesus Alone“ taria N.Cave'as, ir iškart pasidaro aišku, apie ką visa tai. Kaip ir dainoje „Girl In Amber“ – eilutėje apie užrišamus berniuko batus. Klausantis per nugarą nubėga šiurpas.
Jei anksčiau N.Cave'o įrašuose atsirasdavo vietos ir energingiesniems kūriniams bei humorui, šįkart to nesitikėkite. Gedulingi styginiai ir moteriškas balsas dainoje „Distant Sky“, graudūs fortepijono garsai kūrinyje „Magneto“ – galima nesunkiai įsivaizduoti, kaip visa tai skamba bažnyčioje.
Jei kūrinyje „Anthrocene“ dar nuskamba kažkas panašaus į „firminį“ N.Cave'o pyktį, didžiojoje dalyje albumo jis atrodo beveik visiškai palaužtas – ypač kūrinyje „Ring Of Saturn“, kurį labiau deklamuoja, nei dainuoja.
Fonas – išradingas ir įdomus, kartais primenantis džiazą, kartais – ambientinę muziką ir net islandų grupę „Sigur Ros“. Bet labiausiai vis tiek prisiminsite balsą ir tekstus – tokių emocijų, kokias čia perteikia N.Cave'as, neįmanoma suvaidinti.
Įvertinimas – 9 iš 10.
Vaizdo klipas „Magneto“: