Debiutinis solinis jo albumas „Camera“ – gal ir nelabai įmantrus, bet dėmesį patraukiantis darbas. Pirmiausiai – dėl balso ir dainavimo manieros, kuri kartais kiek primena roko grupės „Freaks On Floor“ vokalisto Justino Jaručio. Gilus, kartais – šaižiai skambantis vokalas, puikiai tinkantis čia skambančiai muzikai.
Ji – kažkas per vidurį tarp lengvo roko ir „indie folk“ stiliaus, dažniausiai – rami ir melancholiška, nors dainose „Don't Hold Your Horses“ ir „Wine“ prasimuša ir kiek energingesnė nuotaika.
Galima kibti prie pernelyg manieringo angliškų žodžių tarimo ir šiek tiek „žalios“ įrašo kokybės (albumas įrašytas Karolio namų studijoje), bet įspūdį palieka muzikantų sąrašas. Tiksliau – jo nebuvimas. Beveik visais instrumentais, išskyrus trimitą ir būgnus, K.Rupkus šiame albume groja pats. Nuo fleitos iki gitaros – didelis pasitikėjimas savimi, kuris šiose dainose atrodo visiškai pateisinamas.
Liūdesio persmelkta daina „Lost Astronaut“, švelni, trimito garsais praturtinta „Soldier Never Cries“ – čia yra daug kūrinių, kuriuos norisi sustabdyti ir pasiklausyti dar sykį. Nors dainuoja angliškai, Karolis turi nemenką pranašumą būtent Lietuvoje. Jei Didžiosios Britanijos festivaliai, barai ir gatvės yra pilni tokiu stiliumi grojančių dainininkų, mūsų šalyje jų nėra daug. O galinčių pamėgti tokią muziką – per akis, ką įrodė ir mūsų šalyje surengti pora sėkmingų brito Passenger koncertų.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Kūrinys „Lost Astronaut“: