Lrytas.lt interviu: Jose Gonzalezas – apie muziką, ateizmą ir vakarėlius su Holivudo žvaigždėmis

Jose Gonzálezui (38 m.) atviros prabangiausių vakarėlių ir garsenybių sambūrių durys, tačiau į Lietuvą pirmą kartą atvykstančiai Švedijos muzikos žvaigždei smagiausia – savo namų virtuvėje.

Į J.Gonzálezo koncertus renkasi subtilesnių garsų nei per radiją skambantis bukas popsas pasiilgę žiūrovai.<br>„ViDA Press“ nuotr.
Į J.Gonzálezo koncertus renkasi subtilesnių garsų nei per radiją skambantis bukas popsas pasiilgę žiūrovai.<br>„ViDA Press“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ramūnas Zilnys („Lietuvos rytas“)

Jan 22, 2017, 2:37 PM, atnaujinta Apr 11, 2017, 5:05 PM

Net jei manote, kad nesate girdėję šio iš Pietų Amerikos kilusio dainininko, gitaristo ir kompozitoriaus balso, gali būti, kad smarkiai klystate.

J.Gonzálezo įrašyti kūriniai skambėjo ne viename populiariame televizijos seriale, prieš keletą metų jo balsas papuošė kino filmą „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“, kurio garso takeliu pasirūpinti dainininkui patikėjo jo talentu susižavėjęs šios juostos režisierius, prodiuseris ir pagrindinis aktorius Benas Stilleris.

Dar didesnė tikimybė, kad girdėjote J.Gonzálezą 2006-aisiais išgarsinusį kūrinį „Heartbeats“. Jo sudainuota melancholiška švedų grupės „The Knife“ dainos versija pateko į populiariausiųjų dešimtuką Didžiojoje Britanijoje, panaudota mažiausiai penkiuose TV serialuose (tarp jų – „Kaulai“ ir „Daktariūkščiai“) bei įsimintinoje „Sony Bravia“ televizorių reklamoje.

Visa tai kiek ironiška, nes J.Gonzálezas niekada netroško tapti popžvaigžde. Iš Argentinos nuo karinės chuntos režimo į Švediją pabėgusioje mokslininko šeimoje gimęs berniukas mokėsi groti gitara, muzikavo keliose grupėse, tačiau užaugęs ketino sekti tėvo pėdomis ir tapti mokslininku.

Jose Gonzalezo atliekama daina „Heartbeats“:

Viskas pasikeitė 2003-iaisiais, kai dainininkas išleido debiutinį albumą „Veneer“ ir savo švelniu balsu pradėjo rinkti gerbėjų būrį. Filosofiški tekstai, rami „indie folk“ kūrinių nuotaika, akustinės gitaros garsai – tai nebuvo muzika, skirta stadionams.

Mažesnės salės, kai groja J.Gonzálezas, būna pilnos, į jas renkasi subtilesnių garsų nei per radiją skambantis bukas popsas pasiilgę žiūrovai.

Neįtikėtina, bet tokia muzika Jose praskynė kelią ir į populiariausius JAV TV šou, ir į didelių festivalių scenas. Per 14-a profesionalios karjeros metų šis barzdotas lyrikas išleido penkis albumus (du iš jų – su grupe „Junip“).

Naujausias, „Vestiges & Claws“, pasirodė užpernai ir tarptautinės nepriklausomų leidėjų asociacijos IMPALA buvo pripažintas metų įrašu. Surengęs jį pristatantį turą, šį mėnesį J.Gonzálezas vėl leidžiasi į kelionę – šįkart su projektu, kuris itin intriguoja gerbėjus.

Antrą sykį karjeroje dainininkas rengia gastroles su Geteborgo miesto (kuriame gyvena) orkestru „The Göteborg String Theory“ – į ankstesnę jų koncertų seriją, vykusią 2011-aisiais, buvo išgraibstyti visi bilietai.

Nedaug jų liko ir Vilniuje, kur J.Gonzálezas salėje „Compensa“ koncertuos vasario 2-ąją. Artėjant pirmai viešnagei mūsų šalyje dainininkas davė interviu „TV antenai“.

Kalba jis taip pat, kaip ir dainuoja: ramiai, neskubėdamas, filosofuodamas ir labai mandagiai. Per visą pokalbį dainininkas buvo įsitikinęs, kad Lietuvoje jau yra viešėjęs. Tik sulaukęs vadybininko žinutės, kad to tikrai nebuvo, jis nusijuokė: „Taip dar geriau. Vadinasi, bus pirmas kartas.“

– Į Europą šį kartą išvykstate su orkestru. Kodėl?

– Dar 2009-aisiais pirmą kartą surengiau koncertą su grupe „String Theory“ iš Berlyno. Vėliau du jos nariai grįžo į Švediją ir toliau plėtojo šį eksperimentinį projektą.

Iš pradžių kartu surepetavome vieną dainą, man labai patiko skambesys. Tada parengėme visą koncertinę programą ir 2011-aisiais su ja išvykome gastroliuoti po Europą. Žinojau, kad norėsiu dar bent kartą su orkestru leistis į kelionę. Išleidęs trečią albumą ir surengęs jo pristatymo koncertus pagaliau radau tam laiko.

Ką grosime? Dainas iš visų mano albumų, keletą perdirbinių. Bus visi kūriniai iš mano repertuaro, kuriuos geriausiai žino klausytojai: „Crosses“, „Heartbeats“, „Cycling Trivialities“.

Iš ankstesnių koncertų žinau, kad publika šią programą priima ypatingai. Net tie, kurie yra daug sykių lankęsi mano koncertuose, sako, kad šis – itin įspūdingas. Daug kam atrodo, kad mano dainos paprastos, bet su orkestru jos skamba visiškai kitaip.

Man, žinoma, tai iššūkis. Visi orkestre – labai talentingi muzikantai, turiu daugiau galvoti scenoje, kad visko nesumaučiau. Jaudinuosi kur kas labiau nei grodamas vienas. Tai smagu, be to, dainuodamas su orkestru prisimenu klasikinės muzikos kūrinius, kuriuos gitara groti mokiausi paauglystėje.

– Esate grojęs ir itin aršaus pankroko grupėje, kuo jūsų gerbėjams net sunku patikėti. Neaplanko mintys bent trumpam prie to grįžti?

– Esu apie tai pagalvojęs, bet nerandu priežasties, kam man to reikia. (Juokiasi.) Būtų linksma? Taip, bet yra daug kitų dalykų, kuriuos daryti smagu, kad ir miške pabėgioti, aš tam ir taip nerandu laiko.

– Jose Gonzálezas ir linksmybės – sunkiai viename sakinyje derantys žodžiai. Daug kam atrodote ramus ir melancholiškas. Koks yra jūsų linksmo laisvalaikio apibrėžimas?

– Kai gastroliuodamas turiu porą laisvų dienų, gerai išsimiegu, nueinu į restoraną ar muziejų. Kai dabar pasiklausiau, ką šneku, sau atrodau kaip 70-metis. (Juokiasi.)

Jei rimtai, kartais man patinka šokti, galbūt ne visai blaiviam, pagal garsią muziką. Bet tai nutinka retai. Dažniau vakarais tiesiog sėdžiu namie ir žiūriu kokį dviejų valandų trukmės interviu apie ekonomiką. Mane džiugina kiekviena galimybė sužinoti daugiau apie pasaulį. Tokios yra mano pramogos.

– Naujausio albumo, kaip ir ankstesnių, dainas kūrėte ir įrašėte savo namų virtuvėje. Kodėl?

– Turiu įrašų studiją kitur, bet dažniausiai dirbu visiškai vienas, net ir studijoje. Pamaniau: kam kelti koją iš namų? Be to, man netrukdo, kad dainų įrašuose pasigirsta aplinkos triukšmas ar ne visiškai tobula nata. Todėl namie tiesiog patogiausia ir jaukiausia. Man patinka padirbėti kelias valandas, tada nueiti papietauti su draugais, pasivaikščioti, grįžti kada noriu ir dirbti toliau.

Studijoje taip nebūtų – ten esi įsipareigojęs kitiems žmonėms, jie irgi turi planuoti savo laiką.

– Jūsų įrašyta dainos „Heartbeats“ versija tapo tikra sensacija, išgarsino jus patį ir uždirbo daug pinigų jos autoriams – grupei „The Knife“. Jie jums bent jau atsiuntė šampano ir saldainių?

– Esu su jais kelis sykius susitikęs, jiems patiko, kaip perdirbau tą dainą.

Jų koncertai – labai įspūdingi, į juos „The Knife“ sukišo daugybę pinigų. Manau, nemaža dalis jų buvo būtent tie pinigai, kuriuos gavo už mano įrašytą dainos versiją. (Juokiasi.)

– Kai išleidote tą dainą, kone akimirksniu tapote garsenybe, staiga apie jus rašyti panoro muzikos ir mados žurnalai, pasipylė interviu ir fotosesijos. Atrodote labai kuklus žmogus. Kaip tvarkėtės su užgriuvusiu dėmesiu?

– Popžvaigždžių pasaulyje jaučiausi kaip svetimšalis, taip ir dabar jaučiuosi. Mano muzika nėra skirta vakarėliams.

Kai išleidau pirmą albumą, mane pradėjo kviesti į uždarus renginius Stokholme, kur sukasi madingi žmonės, daug žiniasklaidos. Supratau, kad tai ne man, tokioje aplinkoje nesijaučiau patogiai.

Gyvenu Geteborge, čia – kur kas paprasčiau, viso to žvaigždžių šurmulio nėra. Kita vertus, prie visko priprantama. Buvau poroje tokių vakarėlių, tad dabar jau niekas nestebina.

– Pavyzdžiui?

– Į galvą ateina keli. 2005-aisiais dalyvavau vakare, skirtame Dalai Lamos vizito garbei, bet su juo pačiu susipažinti neteko.

Kitas – kai George’as Martinas (legendinis grupės „The Beatles“ įrašų prodiuseris, miręs 2016-aisiais. – Red.) buvo priimtas į simbolinį britų muzikos Šlovės muziejų. Toje ceremonijoje buvo Jamesas Brownas, Beyonce, Prince’as. Buvo ypatinga. Susipažinau su jais ir, jei atvirai, jaučiausi sutrikęs ir jais susižavėjęs.

O linksmiausias buvo susijęs su filmu „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“, kuriame, kaip žinote, skamba mano įrašyta muzika. Buvau viename to filmo pristatymo vakarėlyje – ten linksminosi aktoriai Benas Stilleris, Kristen Wiig, Seanas Pennas ir kiti. Ką galiu pasakyti – paprasti, geri žmonės, su puikiu humoro jausmu. Pasigėriau ir tada išdrįsau eiti su jais bendrauti. (Juokiasi.)

– Sakote, kad esate ateistas. Pasaulyje dabar daug sudėtingų iššūkių ir nerimo. Nemažai žmonių ramybės ieško būtent religijoje. Būna dienų, kai susimąstote, kad norėtumėte nueiti į bažnyčią?

– Taip, bet pasaulio reikalai nėra labai blogi. Žinoma, priklauso nuo to, kur gyveni. Vis dėlto statistika rodo, kad gyvename ilgiau, o smurto ir prievartos mažiau nei bet kada anksčiau per visą žmonijos istoriją.

Žinoma, yra dalykų, kurie man irgi kelia nerimą. Ir tai, kad esu ateistas, man netrukdo eiti į bažnyčią ir nereiškia, kad maldos namai man nepatinka. Man patinka gražūs bažnyčių pastatai, juose skambanti muzika, tai, kad ten susirenka bendruomenė. Manau, visa tai galima turėti ir be tikėjimo antgamtinėmis jėgomis.

O net jei tiki tokia jėga ar būtybe, negali žinoti, ko ta būtybė iš mūsų nori. Manau, blogas sumanymas gyvenime remtis tuo, ko iš tikrųjų nežinai.

Mano ir daugelio kitų nuomone, Dievo idėją sukūrė žmogus.

Ta idėja jau pasiekė savo tikslą, tačiau dalis žmonių ir toliau jos laikosi. Manau, būtų gerai su ja atsisveikinti.

Pažįstu daug žmonių, kurie susirenka įvairiuose centruose ir bendruomenėse, kalbasi apie gyvenimo sunkumus ir esminius principus – be jokių kalbų apie Dievą. Tai man atrodo patraukliau.

– Studijavote biochemiją, vos netapote mokslų daktaru, bet viską metėte, nes labiau traukė muzika. Ar dar įmanoma, kad grįšite prie mokslų ir apsiginsite disertaciją?

– Ne, tikrai ne. (Juokiasi.) Yra daugybė protingų ir talentingų žmonių, kurie tai gali daryti geriau nei aš. Aišku, mane ir toliau įkvepia mokslas, seku jo naujienas.

Kai nebesigilinu į mokslą kaip studentas, iš šalies viskas atrodo smarkiai kitaip. Skaitau apie naujus atradimus, gilinuosi į mokslo ir filosofijos ryšį, tai labai įdomu.

Mokslo paversti savo karjera aš tikrai nenorėčiau – smagiau groti, leisti laiką su draugais ir tyrinėti pasaulį.

– Esate kilęs iš Argentinos, ten jūs – gerai žinomas. Ar išgarsėjus nekilo minčių nuvykti pagyventi į tėvo gimtinę?

– Taip, mąstau apie tai, tik iki šiol nepavyko. Esu įstrigęs Geteborge – čia mokiausi mokykloje, universitete, o dar jame studijuojant įsibėgėjo muzikinė karjera, prasidėjo gastrolės. Čia gyvena ir vienoje drabužių siuvimo įmonėje dirba mano mergina, todėl ne viskas taip paprasta.

Vis dėlto tikiu, kad Argentinoje dar pagyvensiu – juk ten mano tėvas ir giminaičiai, kuriuos matau per retai.

– Jūsų įrašytos dainos skambėjo garsiuose TV serialuose – „Hausas“, „Po Kalifornijos saule“. Ar buvo smagu jas ten girdėti?

– Juokingiausia, kad neturiu televizoriaus ir beveik nieko nežinau apie tuos serialus, nes žiūriu visiškai kitokius filmus. Man tie amerikietiški serialai – kaip paralelinis pasaulis. Nesupraskite klaidingai, man smagu, kad dainos ten kažkur yra, bet nesu matęs nė vienos tų serialų serijos.

– Po koncertų prie jūsų prieina gerbėjai ir sako, kad jūsų dainomis ramina savo vaikus. Tai komplimentas?

– Taip, tai labai gražu. Mane tai verčia kuklintis. Tada susimąstau apie muzikos galią. Tai ne mano nuopelnas. Dar man sako, kad pagal mano muziką mylimasi, o kai kas ją yra leidęs ir per vestuves.

Jose Gonzalezo daina „Cycling Trivialities“:

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.