Apdovanojimų ceremonijoje, kuri penktadienį vyks Kauno „Žalgirio“ arenoje, Ignas gali pelnyti net tris statulėles net trijose kategorijose – Metų atlikėjo, Metų elektroninės muzikos atlikėjo ir Metų proveržio.
„Tikiuosi laimėti vieną apdovanojimą. Metų atlikėju, manau, taps Donatas Montvydas, jis labiausiai vertas. Dėl elektroninės muzikos – klaustukas, bet Metų proveržio titulo gal ir esu vertas“, – kuklinosi Ignas.
Kuklumas – gal ir be reikalo. Pernai išleistas jo pirmasis albumas „Daydreaming“ sukasi daugelio melomanų grotuvuose, svajingos dainos pritraukia pilnas sales žiūrovų. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, kur į solinį Daddy Was A Milkman koncertą 2016-ųjų pabaigoje susirinko per tūkstantį žmonių, rašo žurnalas „Stilius“.
Dar prieš porą metų Ignui tai nė nesisapnavo, bet penktadienį jis dainuos M.A.M.A. scenoje, o šįmet ruošiasi surengti ne vieną ambicingą koncertą.
Netipiška popžvaigždė? Tikrai taip. Per pretendentų į apdovanojimą paskelbimą merginos šnabždėjosi, kad tvarkingai atrodantis, pasitempęs dainininkas ryškiai išsiskiria iš kitų muzikantų minios.
„Taip buvo todėl, kad atėjau tiesiai iš darbo susitikimo“, – nusikvatojo Ignas ir „Stiliui“ papasakojo apie emigracijoje praleistus metus ir savo nežvaigždišką kasdienybę.
– Lietuva apie Daddy Was A Milkman sužinojo neseniai. O kada atsirado pirmoji daina?
– Gal prieš penkiolika metų. Dainavau pats sau, patiko, pradėjau rašyti kūrinius.
O tada išvykau į JAV, čia gyvenau septynerius metus. Dirbau visai kitokius darbus. Tiesa, ten gyvenant patobulėjo mano anglų kalba. Grįžęs į Lietuvą vėl pasinėriau į kitus darbus, bet noras muzikuoti netikėtai iškilo į paviršių.
– Vadinasi, nebuvo jokių muzikos mokslų ir rimtų tikslų dainuoti?
– Metus lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą Vilniuje, bet mečiau. Nuėjau todėl, kad pamačiau Louiso Armstrongo plokštelę ir jo išpūstus žandus, panorau groti trimitu. Tėvas nuvedė, bet man dar ilgai ten dūdos nedavė, tad mečiau. (Juokiasi.)
Gal net labiau svajojau apie krepšininko karjerą. Dešimt metų žaidžiau, lankiau Vilniaus krepšinio mokyklą. Žaisti patiko, bet deriniai sekėsi prastai.
Supratau, kad komandinis sportas – ne man. Dabar mielai pažaidžiu tenisą, patinka individualios sporto šakos, kur pats esi atsakingas už save.
– Kaip atsidūrėte JAV?
– Vilniaus universitete mokiausi ekonomikos. Studijų metais išvykau į JAV su studento viza. Taip išėjo, kad susitvarkiau dokumentus ir likau ilgiau, nei planavau. Grįžau tik po septynerių metų – tada Lietuvoje ir mokslus baigiau.
Į Ameriką iškeliavau su draugais. Tiesą sakant, trejus metus ten visiškai š... malėme – keliavome, šiek tiek padirbdavome. Buvau įsitaisęs Rytų pakrantėje – Keip Kode. Tokia kurortinė vieta, smagu ten gyventi, jokios įtampos.
Po trejų metų atėjo suvokimas nuveikti ką nors daugiau. Kai 2005-aisiais JAV užgriuvo uraganas „Katrina“, kilo mintis, kad reikia keliauti į jo nusiaubtą Floridą, nes ten tikrai reikės statybininkų, tad bus ką veikti.
– Mokėjote dirbti statybos darbus?
– Ne. (Kvatojasi.) Iki tol niekada nebuvau to daręs. Su draugais metėme burtus: tu būsi santechnikas, aš – elektrikas, jis – remontininkas. Nusipirkome knygų, paskaitėme, kaip tie darbai daromi, ir pradėjome dirbti.
Paprasti tie darbai buvo – ką nors nudažyti, laiptelius sudėti. Gyvenome Ki Vesto kurorte. Vietoj gatvių – kanalai. Išplauki vakare baidare į barą, išgeri tris bokalus alaus, grįžti ir rašai dainas.
Gerai rašėsi – iš ilgesio. Tuo metu kelionės į Lietuvą metu jau buvau sutikęs savo dabartinę žmoną. Sukau galvą, kaip ją į Ameriką atsivežti.
– Pavyko?
– Taip, kartu pragyvenome pusantrų metų. Iš ko gyvenau? Ko tik aš ten nedirbau! (Juokiasi.) Padavėju, statybininku, pieno išvežiotoju, kroviku. Dar ir sunkvežimį pavairuodavau. Būtent pieno išvežiotojo darbas ir įkvėpė mano slapyvardį – lietuviškai jis reiškia „Tėtis buvo pienininkas“.
– Patiko?
– Ne, man ten nė vienas darbas nepatiko, bet žinojau, kad tai laikina.
Ten paprasta – atsibodo darbas, paskambini, pasakai, kad ryt neateisi, ir viso gero. Tada susirandi kitą. Lietuvoje kur kas sudėtingiau, čia kitokia aplinka, o ten niekas tuo nesistebėjo.
Nedaug ten mums ir reikėjo – pavalgyti, apsirengti, susimokėti už nuomą. Jei būčiau rimtai planavęs ateitį JAV, būčiau į viską žiūrėjęs atsakingiau.
– Kodėl nusprendėte grįžti?
– Dėl kelių priežasčių. Mirė mano mama. Susimąsčiau apie gyvenimą, kas liko, ką turiu. Niekada nenorėjau, kad mano vaikai nekalbėtų lietuviškai. Mačiau daug pavyzdžių, kaip emigracijoje prarandamas lietuviškumas. Amerikoje juk kitos manieros, vaikai elgiasi visiškai kitaip.
Kitas dalykas – neįsivaizdavau savęs gyvenančio Amerikoje dar, pavyzdžiui, penkerius metus. Buvo aišku, kad tai niekur neveda.
Tiesa, buvo minčių ten studijuoti, nuvykau į Bostono koledžą, nuvežiau dokumentus, bet sudvejojau, ar verta prisiimti paskolų ir jau tvirtai ten likti. Nusprendžiau, kad ne.
– Vadinasi, nebuvo amerikietiškosios svajonės – įsitvirtinti, nusipirkti kelis sunkvežimius ar įkurti savo banglenčių nuomos punktą, prasigyventi ir džiaugtis?
– Turiu draugų, kurie panašiai pasielgė. Bet laikui bėgant supratau, kad jokia čia ne svajonė.
– Grįžus į Lietuvą nebuvo sunku prisitaikyti?
– Kai 2008-aisiais sugrįžau, šoką patyriau tris kartus – muitinėje, poliklinikoje ir Justiniškių seniūnijoje, kur devintą ryto atėjau deklaruoti gyvenamosios vietos. Ten sėdinti moteris pareiškė, kad turiu ateiti pirmą valandą po pietų. Atėjau pirmą – ji lygiai taip pat sėdi. Padėjo parašą – viskas gerai. Paklausta, kodėl turėjau dėl tokio paprasto dalyko eiti du kartus, atsakė, kad tiesiog tokia tvarka.
Tada supratau, kad kai kurie dalykai Lietuvoje vis dar nepasikeitė į gera. Bet dabar pamažu keičiasi viskas – ir įpročiai, ir mąstymas, ypač jaunimo.
Galbūt verta išvažiuoti, kad suvoktum, ką turime čia. Dveji metai motinystės atostogų su pašalpomis, pigūs vaikų darželiai – turime daug gerų dalykų.
– Nė sykio nekilo minties, kad gal padarėte klaidą grįždamas?
– Gal ir būtų įdomu įsivaizduoti, ką dabar veikčiau už Atlanto.
Bet jei kas nors būtų pasakęs, kad aš Lietuvoje išleisiu albumą, mano dainas transliuos radijas, koncertuosiu užsienyje, irgi nebūčiau patikėjęs.
– Grįžus reikėjo iš ko nors gyventi.
– Taip, tapau nekilnojamojo turto agentu, pardavinėju butus, namus. Nusprendžiau, kad tai darysiu, dar gyvendamas JAV.
Amerikoje remontuodamas vasarnamį susipažinau su žmogumi, kuris ten užsiima šiuo verslu. Keliolika vakarų pasakojo, kaip tai vyksta. Žinoma, grįžęs supratau, kad pas mus viskas kitaip, visiškos džiunglės, tos taisyklės negalioja.
Darbas man puikiai tinka – sekasi, galiu planuoti savo laiką, suderinti su muzikine veikla. Muzika išblaško kasdienio darbo monotoniją.
– Šeima palaiko jūsų posūkį į muziką?
– Taip, pirmą Daddy Was A Milkman dainą ir įrašiau jos pastūmėtas. Paklausė, ko norėčiau dovanų Kalėdoms, užsiminiau, kad būtų smagu padainuoti įrašų studijoje. Padovanojo kuponą, nuėjau į studiją ir ten sutikau prodiuserį Vitą Vaičiulį, su kuriuo dirbame iki šiol.
Vaikams dainos irgi patinka. Su žmona Milda auginame du vaikus – šešiametę Miglę ir ketverių metų Povilą.
Visos mano dainos – iš gyvenimo, jokių lyrinių herojų nėra. Jos apie meilę, buitį, nerimą, viską, ką patiria kiekvienas žmogus. Jos šimtu procentų nuoširdžios, gal dėl to žmonėms ir patinka.
– Po koncertų su jumis nusifotografuoti nori būriai merginų. Žmona nepavyduliauja?
– Ne, nes žino, kad nėra dėl ko. Na, buvo akimirka per Latvijos festivalį „Positivus“, kai pats nustebau, – pradėjo merginos rinktis, autografų prašyti. Oho.
Bet aš – jokia žvaigždė, man jau ne 19 metų, kad apie tai galvočiau. Kai susitvarkysiu gyvenimą, buitį, tada galėsiu vaidinti žvaigždę. Žmona palaiko, ji kartu keliavo į festivalius, jai labai patiko. Tik ji man liepia per koncertus mažiau kalbėti. Klausiau jos – ar bijo, kad nusišnekėsiu? Ji atsakė: „Na, kaip čia pasakius...“ (Kvatojasi.)
– Internete moterys giria ne tik jūsų dainas, bet ir išvaizdą. Kaip į tai reaguojate?
– Linksmai. Būtų tos moterys mane pamačiusios anksčiau... (Juokiasi.) Kai žmona buvo septintą mėnesį nėščia, pasimatavome pilvus. Mano buvo didesnis. Aš tik vėliau svorio numečiau.
