Yra nedaug melomanų, kurie nėra girdėję australų grupės „The Temper Trap“ hito „Sweet Disposition“. Kitą mėnesį jis gyvai skambės Vilniuje – ir „TV antenai“ interviu davęs grupės klavišininkas bei gitaristas Josephas Greeras (31 m.) tvirtino, kad šios viešnagės muzikantai labai laukia.
Melodingą roką grojanti grupė puikiai žino, kas yra svaigus kilimas į šlovės viršūnę, bandymai joje išsilaikyti, nuopuoliai ir prisikėlimai.
Ketvertukas, kurio priešakyje – iš Indonezijos kilęs įkvepiantis dainininkas Dougy Mandagi, 2009-aisiais užkariavo radijo ir TV eterį daina „Sweet Disposition“.
Ji iki šiol yra grupės vizitinė kortelė. Kūrinys pakilo į populiariausių dainų Didžiojoje Britanijoje dešimtuką, buvo įtrauktas į meniško jaunimo dievinamą filmą „500 vasaros dienų“, skambėjo trileryje „Trys dienos nužudyti“ (su Kevinu Costneriu), serialuose „Dūmas“ ir „Slaptas prostitutės dienoraštis“.
Kūrinio įrašas milžinišku tiražu parduotas Italijoje ir šiaip buvo toks populiarus, kad jam reklamuoti sukurti net trys vaizdo klipai. Indie muzikos himnu pakrikštyta daina grupę karjeros laipteliais kilstelėjo taip, kad didelio populiarumo sulaukė ir jos debiutinis albumas „Conditions“, koncertų maršrutai nusidriekė ne tik per Europą, bet ir per Ameriką.
„The Temper Trap“ buvo nominuoti Britų muzikos apdovanojimų ceremonijoje – ryškiausio tarptautinio proveržio kategorijoje. Gimtojoje Australijoje jie buvo ne sykį pripažinti geriausia šalies grupe.
Susidomėjimą kaitino ne tik dainos, bet ir įdomios istorijos. Pavyzdžiui, apie tai, kad D.Mandagi senelio brolis buvo Arie Frederikas Lasutas – garsus geologas ir Indonezijos kovos už nepriklausomybę veikėjas, 1949-aisiais sušaudytas šalies kontrolę susigrąžinti panorusių olandų kolonistų, o po mirties paskelbtas nacionaliniu didvyriu.
„Kai pagalvoju, ką darė jis, man atrodo, kad savo gyvenimą švaistau vėjais“, – yra prisipažinęs D.Mandagi.
Drabužių parduotuvėje, kurioje dirbo du jos muzikantai, 2005-aisiais susibūrusi grupė per keletą metų pasiekė daug, tačiau tada stabtelėjo.
2012-aisiais išleidę albumą, kuriame daug ką nustebino eksperimentinis skambesys, „The Temper Trap“ dingo iš akiračio, prarado vieną narį, o su naujomis dainomis grįžo tik pernai – pristatydami trečią albumą „Thick As Thieves“.
Svajingų, bet kartu energijos ir aštrumo turinčių dainų kūrėjai vasario 19-ąją pirmą sykį jas gros lietuviams – koncertuos sostinės salėje „Compensa“.
Prieš šią kelionę J.Greeras „TV antenai“ atvirai papasakojo apie grupės patiriamus iššūkius ir populiarumo viršūnę, į kurią užkopti kelis kartus yra labai sudėtinga.
– Pirmasis „The Temper Trap“ koncertas Lietuvoje – koks jis bus?
– Geras. (Juokiasi.) Grosime dainas iš pirmo ir trečio mūsų albumų. Jau maždaug metus gastroliuojame su šia programa, koncertas – gerai susiklijavęs ir nušlifuotas, turėtų būti smagu.
Antro albumo dainų bus mažiau – jos nelabai dera su kita „The Temper Trap“ kūryba ir ne taip gerai skamba koncertuose. Tas albumas buvo eksperimentinis, tik tai nereiškia, kad mes jo išsižadame. Didžiuojamės juo, bet jame mažiau energijos, kurios reikia gerai koncerto atmosferai.
– Trečią albumą kūrėte net keletą metų. Ar tai nebuvo klaida? Juk žmonės galėjo jus primiršti.
– Taip, ilgokai reikalai užtruko, tai mums nepadėjo. Tam buvo priežasčių – 2013-aisiais iš grupės išėjo gitaristas Lorenzo Sillitto, reikėjo susivokti, ką daryti.
Pradėjome rašyti dainas, užtruko, kol pasijutome jomis patenkinti. Tikiuosi, kad tokių ilgų pertraukų niekada nebebus.
Dingti ketveriems metams – blogai. Dabar turime iš naujo auginti susidomėjimą grupe, bet stengiamės.
Kita vertus, vėl nėra kada rašyti naujų dainų, nes daug koncertuojame.
Yra muzikantų, kurie mėgsta kurti keliaudami, mes taip nemokame – per daug triukšmo ir šurmulio.
– „Sweet Disposition“ buvo labai populiari daina ne viename žemyne. Jūsų vokalistas kartą net yra sakęs, kad beveik norisi ją ištrinti ir pamiršti, nes „The Temper Trap“ bus beprotiškai sunku sukurti ką nors, kas bus dar populiariau. Ar tai nėra savotiškas prakeikimas?
– Ne, aš puikiai suprantu, kodėl ta daina taip išgarsėjo. Ji tinka radijo stotims, patinka įvairiems klausytojams.
Vis dėlto nė vienas grupėje nemano, kad tai geriausia mūsų daina. (Juokiasi.)
Man patinka kur kas tamsesnės nuotaikos kūriniai, tokie kaip „Trouble With Pain“, „Ordinary World“ ar „Leaving The Heartbreak Hotel“. Man šios dainos yra kur kas geresnės, bet suprantu, kodėl jos nuolat neskamba eteryje.
Tai nereiškia, kad „Sweet Disposition“ mums klaikiai atsibodo, nors galėtume ją užsimerkę sugroti pažadinti trečią nakties. Mes suprantame, kiek daug mums davė ta daina, ji – viena svarbių priežasčių, dėl kurių grupė vis dar gyvuoja ir turi klausytojų. Būtų kvaila jos negroti koncertuose.
– Ar jums aišku, kokia šiuo metu yra „The Temper Trap“ publika?
– Labai įvairi – nuo šeimų iki paauglių, vyrai ir moterys. Yra įžengusių į ketvirtą dešimtį, yra ir moksleivių.
– Jau ne vienus metus gyvenate Londone. Nekyla pagundų grįžti į Australiją?
– Į Didžiosios Britanijos sostinę visa grupė persikraustė prieš 7 metus.
Tada išsibarstėme – vokalistas Dougy persikėlė į Berlyną, ten gyvena ir dabar. Bosistas Jonathonas Aherne’as apsigyveno Niujorke. O aš su būgnininku Toby Dundu likome Londone.
Be to, mūsų vadybininkas gyvena Australijoje. Įsivaizduokite, koks košmaras, kai mums visiems reikia pasikalbėti internetu – juk laiko zonos skiriasi. Labai nepatogu.
Londonas turi daug trūkumų: oras, maistas, minios žmonių viešajame transporte.
Suprantu, kad gyventi Australijoje daug kam atrodo kur kas geresnis variantas, bet mes čia persikraustėme dėl karjeros reikalų.
Londonas – vienas muzikos verslo centrų. Europa – ant slenksčio, be to, ir į Ameriką iš čia nukeliauti arčiau, o ten 2008-aisiais kaip tik buvo kilęs didelis susidomėjimas mūsų grupe.
Australija – nuostabi vieta, bet ji toli nuo beveik visų svarbių pasaulio miestų. Kai nuolat nori keliauti ir koncertuoti, turėti namus ten nepatogu.
Be to, pripratau gyventi Londone. Aš ir Toby čia susiradome merginas, jis nusipirko namą. Ne taip jau lengva viską keisti.
– Australai nepyksta, kad išsinešdinote iš namų?
– Ne. Tiesą sakant, Australijoje į mus žiūrima ramiai. Vienu metu ten galėjome jaustis kaip didelės žvaigždės, dabar viskas kukliau, bet turime daug ištikimų gerbėjų.
Gal kam nors ir atrodo, kad išsikraustyti buvo bloga idėja, bet pirštais niekas nebado. Nesakau, kad niekada negrįšiu į Australiją.
– Kai „The Temper Trap“ išgarsėjo, kokie šlovės pliusai jus labiausiai nustebino?
– Kartą įrašų leidykla mums nusamdė limuziną. Visi pamanėme, kad tai labai keista ir nenormalu.
Mes visi esame paprasti ir atsipalaidavę žmonės, mums niekada nesinorėjo roko žvaigždžių gyvenimo būdo, ekstravagancijos ir išlaidavimo. Be to, anksti supratome vieną dalyką: jei tavo garbei surengiamas didelis vakarėlis, galiausiai vis tiek už jį pats sumoki.
Aš neprisipirkau brangių automobilių ar kitų nesąmonių.
Neslėpsiu – kai pradėjome uždirbti nemažus pinigus, daug jų iššvaisčiau vakarėliuose, ėjau į klubus kone kiekvieną laisvą vakarą. O paskui atėjau į protą.
Vienas dalykas, dėl kurio populiarumas man išties patinka, yra tai, kad dėl jo galėjome apkeliauti kone visą pasaulį – kitaip to aš, iš Naujosios Zelandijos kilęs vaikinas, tikrai nebūčiau padaręs.
– Grupės pavadinimas reiškia „Pykčio spąstai“. Kuris grupės narys – pats pikčiausias ir lengviausiai prarandantis savitvardą?
– Tikriausiai Dougy. Jei jam kas nepatinka, per kelias sekundes iš ramaus žmogaus gali virsti žvėriškai įniršusiu. Bet tai nutinka labai retai.
– Australija pasauliui per pastaruosius keletą metų davė daug įdomių, netipišką popmuziką grojančių atlikėjų – nuo jūsų ir ten gyvenančio belgo Gotye iki „Tame Impala“ ir „Empire Of The Sun“. Kodėl ten atsiranda tokios keistos idėjos?
– Tikriausiai tai susiję su žemyno geografine padėtimi. Australija nutolusi nuo likusios pasaulio dalies, yra mažiau veikiama britų ir amerikiečių scenos. Tai reiškia, kad mus mažiau veikia muzika, kuriama kitur. Be to, tai patogi šalis, aukštas pragyvenimo lygis, žmonės gali skirti laiko kūrybai ir yra laimingi.
– „The Temper Trap“ – grupė, apie kurios narius, išskyrus vokalistą, net nelengva rasti informacijos internete. Ką jūs veikėte iki tol?
– Esu jauniausias grupės narys, kai prisidėjau prie „The Temper Trap“, man buvo 22-eji. Esu iš Naujosios Zelandijos, būdamas devyniolikos persikrausčiau į Australijos miestą Melburną, ten dirbau drabužių parduotuvėje, nors troškau tapti muzikantu.
Beje, visi grupės nariai yra dirbę drabužių parduotuvėje, ten ir atsirado idėja kurti „The Temper Trap“.
Nieko kito dirbti aš ir nemoku, tik groti. Nesu išbandęs jokios kitos karjeros.
Kiti pasikaustę kiek geriau: Toby mokėsi garso inžinerijos ir kurti filmus, Dougy yra gabus menininkas, studijavo madą, bet iš esmės mes visi iki „The Temper Trap“ dirbome šūdinus darbus be jokių perspektyvų. (Juokiasi.)
– „The Temper Trap“ Australijoje koncertavo su „Coldplay“, Londone – su „The Rolling Stones“. Tos grupės keliauja privačiais lėktuvais, į užkulisius jiems atvežami biliardo stalai, juos lydi šimtai padėjėjų. Buvo pavydu?
– Ne, mes tiesiog buvome apstulbę ir susižavėję. (Juokiasi.) Tai buvo lyg scena iš filmo – milžiniškos minios, einančios iš proto. Ar norėtųsi būti „The Rolling Stones“ vietoje? Žinoma.
Mes su jais trumpam susitikome užkulisiuose, bet tai buvo labai formalu. Nieko kito ir nesitikėjome.
„The Temper Trap“ hitas „Sweet Disposition“:
