Donatas Montvydas irgi suteikė pakankamai priežasčių apie save kalbėti – ne tik dėl trijų laimėtų apdovanojimų (nors šįkart M.A.M.A. komisijos balsavimą prižiūrėjo audito bendrovė, ir toliau netrūks kalbančių, kad statulėles jam „suorganizavo“ vadybininkas Martynas Tyla). Dar ir dėl to šuolio per degantį kaskadininką bei padėkos kalbų. Kuriose, kaip pats sakė, bandė išlikti kuklus, bet toks neatrodė.
Dar galima kalbėti apie nustebinusias kai kurių tikrai mokančių dainuoti artistų fonogramas, visus ant kojų pastačiusį Virgilijaus Noreikos pasirodymą arba M.Tylos netikėtai scenoje primintą Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną, tačiau bent jau socialiniuose tinkluose daugiausia raidžių buvo primaigyta ne apie kurį nors iš šių dalykų.
Pašaipų ir kritikos centre atsidūrė M.A.M.A. „komisija“ – ne, ne ta, kuri rinko laimėtojus, o ta, kuri sėdėjo prie staliukų ir visą transliaciją bandė būti šmaikšti. Aktoriai Šarūnas Banevičius (parodijavęs Vytenį Pauliukaitį), Ineta Stasiulytė (vaidinusi Vytautą Šustauską) ir Aušra Štukytė (visai įtikinamai mėgdžiojusi Jazzu) vertino artistų pasirodymus ir bandė transliacijai suteikti, kaip buvo užkulisiuose aiškinama, „truputį humoro“.
Pavyko, kaip čia pasakius, nelabai, nors aktoriai neabejotinai yra talentingi. Juokeliai, kurie kartais atrodė visiškai neparuošti (sklando kalbos, kad kartais taip ir būdavo, nes aktoriams teko ekspromtu užpildyti dėl techninių nesklandumų atsiradusias transliacijos pauzes), galėjo būti tikrai juokingi porą minučių, bet šito „humoro“ eteryje buvo tiesiog neproporcingai daug.
Jis M.A.M.A. suteikė asmenybės susidvejinimo jausmą – iš vienos pusės staliukai arenos parteryje, raudonasis kilimas ir užuominos į solidumą bei iškilmingumą. Iš kitos pusės – šaižūs „Šustausko“ spygavimai, kurie tikrai nepagerino šventės nuotaikos daugumai laimėtojų.
Kam viso šito apskritai reikėjo? Truputį praskleiskime užkulisius: televizija turi savas taisykles, tokio dydžio renginiui būtinas geras reitingas, todėl tiesiog baiminamasi, kad vien muzikantais prie televizorių ekranų jūsų nepriklijuosi.
Humoras, muzikantų parodijavimas nėra naujas dalykas tokiuose vakarėliuose. Komikus įteikti prizams ar pakalbinti žvaigždėms samdosi ir Britų muzikos apdovanojimų, ir kitų didelių ceremonijų rengėjai. M.A.M.A. – ne akademinės muzikos festivalis, kur kalbama nugludintais sakiniais ir rafinuota intonacija.
Tik, kaip pastebėjo daugelis komentavusiųjų, ar tas humoras tikrai turi būti toks? Nebūtinai. Gandas iš užkulisių – jau patyliukais šnekama, kad kitais metais vesti ceremonijos bus bandoma kviesti Mantą Katlerį. Komiką, kuris šįkart per 40 sekundžių M.A.M.A. scenoje prajuokino labiau nei pagrindiniai „juokintojai“ per visą vakarą.
Kita vertus, reitingai rodo, kad didžioji dalis žiūrovų kanalo vis dėlto neperjungė, todėl gali būti, kad feisbuko riterių ironija neatspindi Lietuvos visuomenės nuomonės. Gali būti (nors ir liūdna apie tai galvoti), kad tai daug kam išties buvo juokinga.
Po Seimo rinkimų buvo prabilta apie dvi Lietuvas, kurios tarpusavyje visiškai nesusišneka, o mažesnis šio reiškinio variantas išryškėjo ir per M.A.M.A. – ir tarp muzikantų, ir tarp žiūrovų.
Madingas didmiesčių jaunimas raukė nosį vien nuo minties, kad ceremonijoje gali dalyvauti, pavyzdžiui, Inga Valinskienė arba „Pikaso“ su Irūna, bet gali būti, kad dar didesnė žiūrovų dalis niekaip nesuprato, kodėl per televizorių reikia rodyti jiems negirdėtą „Solo Ansamblį“.
Beje, surengusį vieną ryškiausių vakaro pasirodymų su ta patrakusia 80-mete močiute, kuri nusipelnė kokio nors atskiro apdovanojimo.
Tiems, kurie renkasi klubuose, galėjo labiausiai patikti fantasmagoriškas Beissoul ir Einiaus šou, bet gali būti, kad juos būtų smarkiai nustelbę tie, kurie labiau laukė Kastyčio Kerbedžio.
M.A.M.A. stengiasi būti teisinga. Pavyzdžiui, bent jau daugumoje apdovanojimų kategorijų dėmesį sutelkia į tuos, kurie šį tą įdomaus nuveikė per pastaruosius metus, o ne į tuos, kurie „šiaip verti prizo, nes visi žino, kad populiariausi“.
Vis dėlto problemos pamažu ryškėja. Mano kaimynai, graži, pasiturinti, puikius vaikus auginanti jauna pora, prisipažino, kad perjungė kanalą, nes tiesiog nebuvo nieko girdėję apie kelias iš eilės scenoje pasirodžiusias grupes.
Liūdna tai pripažinti, bet tų, kurie įsijungia M.A.M.A. iš svilinančio noro atrasti ką nors nauja ir susipažinti su naujais muzikantais, nėra tiek jau daug. Didžiajai daliai žiūrovų M.A.M.A. – tiesiog neįpareigojanti penktadienio vakaro pramoga, kurioje, pageidautina, turi būti kuo daugiau gerai pažįstamų veidų.
Visavalgių žiūrovų, kurie vienoje transliacijoje gali virškinti visus muzikos stilius, irgi nėra tiek jau daug. Paprastai kalbant, televizijai turbūt labiausiai patiktų, jei į sceną pavyktų tiesiog suburti visus populiariausius, ir tiek.
Problema – tokiu atveju kasmet šiuose apdovanojimuose dainuotų tie patys atlikėjai. Būtų dar didesnis būrys veteranų, Metų atlikėja kasmet būtų skelbiama Džordana Butkutė (nieko prieš ją, bet tai būtų tiesiog nuobodu), o naujokai būtų apdovanojami ne scenoje, o kur nors prie baro ir be kamerų.
Kodėl? Per dešimtmetį Lietuvoje atsirado tik keletas dainininkų ar grupių, kurie gali į savo koncertą surinkti bent 5 tūkstančius žiūrovų: Leonas Somovas su Jazzu, D.Montvydas ir Lilas su Innomine. Daugelis kitų stumdosi keliolikos tūkstančių feisbuko sekėjų glėbyje. Nors tai ir žiauru, didelei daliai TV žiūrovų jie reiškia kur kas mažiau nei vyresnės kartos atlikėjai, į kuriuos vieni žiūri su nuoširdžiu susižavėjimu, kiti – kikendami, bet žiūri visi.
Kol kas bandoma rasti pasiausvyrą ir rodyti visus: jaunus ir žilus, reperius ir rokerius, alternatyvininkus iš „Lofto“ ir popgrupes, kurios kviečiamos koncertuoti provincijos šventėse.
Kol kas. Anksčiau ar vėliau šis modelis gali pradėti neveikti. Bandydamas įtikti visiems vieną dieną gali nebeįtikti niekam. Kai sykį reitingų kreivė slystelės žemyn (to tikrai nesinori linkėti), M.A.M.A. ir ją transliuojančio kanalo lauks rimčiausias egzaminas. Apsispręsti, kuris dalykas išties svarbiausias, – TV eterio skaičiukai ar noras suteikti postūmį naujai Lietuvos muzikai.
Kirba nuojauta, kad atsakymas muzikantams gali ir nepatikti.
