„Gal pagaliau pasiseks“, – nusijuokė Aistė Pilvelytė. Į „Euroviziją“ patekti bandanti atlikėja – Lietuvos atrankos į šį konkursą rekordininkė.
Konkurso gerbėjai jau sutriko skaičiuodami, kelintą kartą kelialapį į didžiausią Europos dainų konkursą bando išplėšti ši 37-erių atlikėja. Pati Aistė sako, kad tai – devintas mėginimas.
Pirmas žingsnis buvo tvirtas – prieš savaitę LRT televizijos eteryje vykusiame atrankos ture dainininkė buvo geriausiai įvertinta ir komisijos, ir žiūrovų. Atlikusi žinomos latvių atlikėjos Aminatos kurtą dainą „I’m Like A Wolf“ Aistė nustebino ne tik moderniu dainos skambesiu, bet ir šamaniškais judesiais ir piešiniais ant kūno.
Iki atrankos finalo, kuris vyks kovo 11-ąją, dar laukia tolimas kelias, bet Aistė nusiteikusi laimėti.
„Jau dabar lažybų bendrovės laiko mane lydere, o internete – gausybė peržiūrų, sulaukiu labai gerų atsiliepimų iš muzikos pasaulio žinovų. Sako, kad pagaliau į tą konkursą išvyksiu – aš irgi tikiuosi, bet niekada negali žinoti“, – su viltimi į šių metų atranką žiūri Aistė.
– Dar praėjusį rudenį sakėte, kad neketinate dalyvauti atrankoje. Kas nutiko, kad persigalvojote?
– Norėjau pailsėti nuo „Eurovizijos“ atrankos – jai reikia daug laiko, pastangų ir energijos. Po praėjusios atrankos atsipūsti nebuvo laiko.
Bet tada susitikome su Aminata, ir viskas pasikeitė. Ketinu įrašyti albumą, ieškojau kompozitorių, kurie parašytų dainas.
Parašiau jai laišką, pradėjome bendrauti, nuvažiavau į Rygą, ji šviesos greičiu užsidegė mintimi, kad reikia dalyvauti „Eurovizijoje“.
Tuo metu ji turėjo tik kūrinio užuomazgą, bet išplėtojo iki geros dainos. Šįkart neturiu jokių abejonių, kad mano pasirodymas vertas „Eurovizijos“.
Kodėl kreipiausi į ją? Nes man patiko jos pasirodymas „Eurovizijoje“, užpernai įvertintas šeštąja vieta.
Pernai irgi sirgau už latvį Justą, kuriam dainą parašė Aminata. Jai – tik 23-eji, bet ji kuria nuostabias dainas, mano būsimajam albumui jau yra sukūrusi ne vieną.
– Kas su jumis dirba?
– Aktorius Marius Jampolskis pataria dėl elgesio scenoje, režisuoja pasirodymo detales. Kęstutis Baranauskas talkina dėl šokio judesių. O dizaineris Liutauras Salasevičius ir parduotuvė „Membershop“ – dėl aprangos.
– Noro dalyvauti nesumažino ir pernykštis konfliktas su komisijoje dirbusia Dalia Ibelhauptaite? Kas bus, jei ji vėl jus vertins?
– Eisiu dainuoti iškelta galva. Suprantu, kad tie konfliktai pagerina laidų reitingus. Dalia nėra žmogus, kurio bijočiau ar nekęsčiau.
Apie pernykštes istorijas jau seniai nebegalvoju. Visiems įtikti neįmanoma, tai normalu. Visas nuomones girdžiu, patarimų dabar gaunu tiek, kad išprotėčiau į visus juos bandydama atsižvelgti.
– O ką reiškia piešiniai ant jūsų kūno?
– Tai geri, teigiami ženklai, kai kurie jų simbolizuoja akis. Kiekvienas ženklas turi savo prasmę.
– Komisijoje nuskambėjo mintis, kad iš jūsų dažniausiai tikimasi baladžių, bet ši daina – visiškai neįprasta.
– Šį kartą scenoje aš irgi kitokia, tai turbūt žmonėms įdomu. Nebe ta lyriška atlikėja, kokios visi tikisi. Man pačiai įdomu save išbandyti atliekant tokią dainą. Ji pilna skausmo.
Iš esmės kūrinys – apie moters vienatvę, nuo kurios ji kaukia kaip vilkas. Manau, tai aktuali tema. Vienatvė ir senatvė – baisiausi dalykai gyvenime.
Pažiūrėkite, kiek moterų yra vienišos, kas darosi su vyrais, jie tampa moteriškesni.
Neturėtų taip būti, bet gal ir moterys kaltos – viską nori daryti pačios, neleidžia vyrams pasireikšti.
Kartais atrodo, kad laivą dabar vairuoja moterys, o vyrai atsigulę žiūri, kaip jos irkluoja. Bet kas kaltas? Gal iš tiesų moterys neleidžia irkluoti vyrams?
– Atrankoje skambėjo pažadas, kad dalyvaujate paskutinį kartą. Tikrai?
– Taip. Po praėjusios atrankos neišvykau pailsėti ir atsigauti, o to reikėjo.
Keliuosi iš lovos pervargusi, kraujas iš nosies bėga, visa atsakomybė ant mano pečių – „Eurovizijos“ atranka kainuoja beprotiškai daug pastangų. Be to, turiu kitų planų.
Neslėpsiu – aš tikrai norėčiau dar susilaukti vaikų (iš ankstesnės santuokos Aistė turi septynerių metų dukrą Ugnę. – Red.). Dar turiu tam laiko.
Nesakau, kad karjera ir vaikai nesuderinami. Viską galima spėti. Bet padėtis mano gyvenime keičiasi. Nėra nieko gražiau ir švenčiau nei šeima. Norėčiau jai skirti daugiau laiko.
– Turite mylimąjį, ruošiatės kurti šeimą?
– Negaliu atsakyti, tegul būna paslaptis. (Šypsosi.)
– Praėję metai jums buvo sunkūs?
– Labai. Buvo daug sunkumų ir netekčių, bet kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Esu labai stipri moteris, karys visomis prasmėmis.
Tikiuosi, šie metai bus geresni. Pagal Zodiaką esu Liūtas, šiam ženklui žadama sėkmė. Jaučiu, kad tai bus mano laikas.
Atrankoje dalyvauju devintą sykį, man tai – laimingas skaičius. Galbūt šį kartą pavyks.
Tiesa, astrologė Palmira man kartą yra pasakiusi: kad ir ką daryčiau Lietuvoje, visada gausiu per galvą. Ji man sakė, kad ši šalis yra po Vėžio ženklu, čia man nesiseks, ji – ne mano.
Neslėpsiu – daugybę kartų esu susimąsčiusi, kad norėčiau išvykti.
– Norite ir dabar?
– Būna. Kartais norisi emigruoti, tikrai nesakau „ne“. Lietuviai turi tokį bruožą – vienas kitą suvalgyti ir kito akyje matyti krislą. Ypač paprastumo, supratingumo, nuoširdumo.
Jei tik kam nors pasiseks – tą žmogų sudoros, su mėšlu sumaišys. Iš kur tas pyktis?
Mano nuomone, artimiausiu metu mūsų laukia dar viena didelė emigracijos banga, nes žmonės Lietuvoje tiesiog nepragyvena. Šalis tapo beprotiškai brangi.
Gal kai kam po šių žodžių atrodys, kad nesu patriotė. Netiesa – myliu Lietuvą. Bet net savo dukterėčiai, kuriai kiek daugiau nei dvidešimt, rekomenduoju emigruoti, nes čia dabar tikrai nelengva.
Aistės pasirodymas šių metų „Eurovizijos“ atrankoje:
