Šį rašinėlį apie „Eurovizijos“ atrankos baigtį labiausiai norėčiau pradėti padėka jos rengėjams, kurie sugalvojo finale surengti loteriją ir paskelbti tik dalies komisijos narių balsus.
Jūsų dėka (nes voko su mano balsais niekas neištraukė ir neatplėšė) aš galėjau nesusipykti nė su vienu jame dalyvavusiu atlikėju ir vakarėlyje po finalo kiekvienam aiškinti, kad pirmą vietą skyriau būtent jam ar jai (na, gal išskyrus Lolitą Zero, bet tai kita tema).
Lietuvos artistai, kai jiems neskiri pirmos vietos, yra linkę supykti – žinau, nes po pernykščio finalo vienas žmogus „išdraugino“ feisbuke ir nuo to laiko nesisveikina. Šiaip, žinoma, tai nieko baisaus, bet vis tiek dėkoju, kad apsaugojote nuo tokių nepatogumų.
Dabar apie laimėtojus, tiksliau, priežastis, dėl kurių mes turėtume labai džiaugtis, kad laimėjo „Fusedmarc“. Jų – daug, bet leiskite trumpai panagrinėti tris.
Pirma, finalas parodė, kad „Euroviziją“ gali laimėti iki tol Lietuvoje beveik nežinoma grupė, pralenkdama šimtus kartų daugiau eteryje transliuotus atlikėjus.
„Fusedmarc“ neturėjo pranešimų spaudai rašytojų, pinigų brangiems dizaineriams, neturėjo net normalaus dainos įrašo, kurį būtų galima transliuoti per radiją. Laimėję neatsitiktinai akcentavo, kad nenusipirko nė vienos papildomos telefono kortelės balsavimui – tie, kurie pažįsta grupę, žino, kad tikriausiai prisipirkti tų kortelių tiesiog neturėjo iš ko.
Ėjo nuogi į dilgėles, bet pakeliui nukirto ne vieną daugiau nei dešimt metų eteryje esantį atlikėją, o finale laimėjo TV žiūrovų balsavimą. Kodėl?
Pirmiausia todėl, kad pradėjo keistis žiūrovų mąstymas – tūkstančiai nepabijojo balsuoti už energingą dainą ir keistą vokalistės Viktorijos Ivanovskajos charizmą, numodami ranka, kad apie grupę nežino nieko arba beveik nieko.
Spjaudami į tai, kad ant šios dainos nėra užrašyta „radijo hitas“, kad ji netaiko į dabartines skambesio madas ir yra keistoka.
Parodydami, kad jiems jau gerokai įgriso bandymai iškepti vakarietiškos popdainos kloną. Pagaliau balsuojame su mintimi „ai, koks skirtumas, kas ką pamanys“.
Dabar liko tik išsigydyti ligą akimirksniu lėkti į kokį nors užsienio interneto forumą ir panikuoti, kad keli šimtai „Eurovizijos“ maniakų ten nelabai žavisi daina (žiūri ir balsuoja milijonai, ir absoliuti dauguma jų tikrai nelindi tuose forumuose).
„Eurovizijos“ atranka tampa sunkiau nuspėjama, įdomesnė ir žiūrovams, ir patiems atlikėjams.
Sąmokslo teorijos ir argumentai „viskas iš anksto aišku“ tampa beprasmiai – finale buvo dar mažiausiai pora atlikėjų, šventai tikinčių, kad turi daugiausia galimybių laimėti.
Antra, „Fusedmarc“ parodė, kad į „Euroviziją“ gali išvykti ir grupė, visiškai nutolusi nuo Lietuvos komercinės popmuzikos pasaulio.
Taip, daina „Rain Of Revolution“ turbūt yra minkščiausia, ką ši grupė yra sukūrusi, tačiau vis tiek siunčia svarbų signalą daugybei kitų Lietuvos atlikėjų, kurie didmiesčiuose surenka pilnus klubus žiūrovų, bet į „Euroviziją“ iki šiol žiūrėjo kreivai.
Jokios paslapties, kad Lietuvos atlikėjus galima (labai šiurkščiai) suskirstyti į popsininkus ir „tuos, kurie ten truputį prie meno“. „Fusedmarc“ priklauso antrajai stovyklai.
Pasisekė jiems – gali būti, kad galimybe dalyvauti atrankoje susidomės ir, pavyzdžiui, „Solo ansamblis“, „Freaks On Floor“ ar „Golden Parazyth“.
Kuo daugiau įvairovės, tuo geriau atrankai, daugiau pasirinkimo ir spalvų.
Trečias geras (pusiau) dalykas – dar sykį apnuoginti kai kurie kompleksai ir baimės, verčiantys suprasti, jog iki civilizuoto suvokimo, kad tai tik žaidimas, ir gebėjimo diskutuoti be įžeidimų mums – dar toli.
Niekas nesako – jei nepatinka daina, kurią išrinko dauguma TV žiūrovų, tikrai nebūtina pulti jos šlovinti. Visiškai suvokiama, kad kai kam ji nyki, nuobodi, nieko nepasieks Kijeve ir šiaip „lietuviai dar sykį sugebėjo išsirinkti nesąmonę“. Taip manyti – visiškai neginčijama kiekvieno teisė.
Tik, dėl Dievo meilės, apsaugokite save ir aplinkinius nuo tų pamazgų apie neįtinkančią dainininkės šukuoseną ar atvirai ksenofobiškų kalbų apie grupės narių tautybę.
Jie gimė Vilniuje, užaugo Lietuvoje, turi šios šalies pilietybę ir net jei lietuviškai kalba su akcentu, turi didelį norą šiai šaliai parvežti kuo geresnę vietą.
Kibdami dėl to, kad Lietuva išsiuntė į „Euroviziją“ rusiško kraujo turinčius atlikėjus, nepamirškite ir Andriaus Mamontovo, kurio pasirodymu tame konkurse iki šiol didžiuojatės.
Kas toliau? „Fusedmarc“ keliaus į Kijevą ir dainuos (nepaisydama tų bukų šios savaitės pradžioje skelbtų peticijų, kurias net nelabai aišku, kaip vertinti, nes rimtai vertinti neįmanoma).
Kurią vietą ten užims, dievai žino. Ko nors „superfantastiškai neįtikėtino“ buvo sunku tikėtis iš bet kurios kitos atrankoje šįmet skambėjusios dainos.
Ryškių kūrinių vis dar trūksta, bet kol kas visas dėmesys – „Fusedmarc“ ir jų revoliucijos lietui. Vieną mažytę revoliuciją – bent dalies balsuojančiųjų mąstyme – ši grupė jau sukėlė. Metas pabandyti sukelti didesnę.
