Šis, jau 23-asis, legendinės britų grupės studijoje įrašytas albumas išleistas po net 11 metų pertraukos.
Kitaip tariant – didelis įvykis rokui, nors ir kiek dviprasmis. „The Rolling Stones“ niekada nesibaidė į savo repertuarą įtraukti kitų kūrėjų dainų, bet per visą grupės 54 metų istoriją tai – pirmasis albumas, kuriame nėra nė vieno pačių „rolingų“ parašyto kūrinio.
Vien seni bliuzai, prieš daug dešimtmečių parašyti tokių žanro klasikų kaip Howlin' Wolfas, Buddy Johnsonas ir Willie Dixonas.
Skamba gerai – kai 73-ejų vokalistas Mickas Jaggeris užtraukia titulinį kūrinį, nelieka abejonių, kad aistros jis tebeturi tiek pat, kaip 1964-aisiais. Tokiai muzikai labai tinkamas ir rupus šio albumo skambesys, kuriuo rūpinosi žymus prodiuseris Donas Wasas.
Instrumentai ir balsai čia skamba „nuogai“ ir paprastai, taip, lyg būtų prieš 50 metų įrašyti jūsų svetainėje, o ne prabangioje XXI amžiaus studijoje.
Papildomas „saldainis“ – dviejuose kūriniuose gitara grojantis žymus britų gitaristas Ericas Claptonas. Žodžiu, autoritetų čia – per akis.
Tačiau repertuaras palieka neatsakytų klausimų. „Blue & Lonesome“ tikriausiai nėra tai, apie ką svajojo dar bent vieno įspūdingo „The Rolling Stones“ albumo troškę gerbėjai.
Sudėjus keturių grupės narių amžių, išeina 292 metai ir 182 dienos. Gali būti, kad roko vėliavos nešėjai nebeturi pakankamai jėgų, kantrybės ir kūrybos kibirkšties, kurių reikia naujoms dainoms kurti.
Kita vertus, galbūt tiesiog nemato prasmės – jiems jau seniai niekam nieko nereikia įrodyti, o koncertuose žiūrovams vis tiek labiausiai norisi prieš 40 metų sukurtų dainų. Geras, bet nelabai įdomus albumas, tikrai nepatenkantis į įspūdingiausių grupės darbų dešimtuką.
Įvertinimas – 8 iš 10.
„The Rolling Stones“ vaizdo klipas „Ride 'Em On Down“:
