Nupūsti dulkes nuo primiršto, dažnai agresyvaus skambesio „new wave“ ar postpanko žanro kūrinio ir sugroti jį švelniu bosanovos stiliumi.
Kai 2003-iaisiais prancūzai Marcas Collinas ir Olivier Libaux tai padarė pirmą sykį, iš proto išėjo ir muzikos kritikai, ir šią grupę kviesti suskubę dideli Vakarų festivaliai.
„The Cure“, „Dead Kennedys“, „Buzzcocks“, „Blondie“ ir kitų atlikėjų dainas taip naujam gyvenimui prikėlę prancūzai, koncertuojantys su keliomis vokalistėmis, atrodė panašūs į vienadienį eksperimentą, kuris greitai baigsis.
Bet nutiko kitaip – grupė gyvuoja 14 metų, pernai išleido jau penktąjį albumą.
Pirmąsyk Lietuvoje dar 2009aisiais pasirodžiusi grupė šį mėnesį vėl atvyks į Vilnių – balandžio 21-ąją vyks jos koncertas sostinės salėje „Compensa“.
Stilingųjų prancūzų viešnagei artėjant „Lietuvos rytui“ apie savo sėkmės istoriją ir muzikinę filosofiją pasakojo vienas grupės įkūrėjų – kompozitorius Marcas Collinas.
– Ar būtumėte patikėjęs, kad „Nouvelle Vague“ receptas bus įdomus daugiau nei dešimtmetį?
– Sumanymas buvo – išleisime vieną albumą, tuo viskas ir baigsis. Bet išėjo kitaip. Grupė sulaukė tokios sėkmės, kad nusprendėme pabandyti dar kartą, tada išleidome trečią albumą, vėliau – prancūziškų dainų projektą „Couleurs su Paris“.
Tada jau tikrai atrodė, kad pakaks, bet štai – prabėgus šešeriems metams įrašėme ir penktąjį albumą „I Could Be Happy“. Pirmiausia todėl, kad vis dar sulaukiame daugybės kvietimų koncertuoti.
– Ar jūs pats suprantate, kodėl ši grupė tokia populiari? Lietuvoje aš jūsų įrašus girdžiu ne tik per radiją, bet ir prekybos centruose.
– Mes tiesiog paėmėme puikias dainas, kurios kažkodėl visiškai pamirštos. Sugrojome jas savaip ir paaiškėjo, kad jos visiems patinka. Taip, pavyzdžiui, buvo su grupės „Tuxedomoon“ daina „In A Manner Of Speaking“. Arba „The Lords Of The New Church“ daina „Dance With Me“ – iki mūsų versijos jos išvis niekas nežinojo.
Galbūt tai, kaip mes jas pateikėme, buvo naujas, nuoširdus ir jausmingas sprendimas. Mes juk nesirinkome geriausiai žinomų dainų ir nesugrojome jų džiazo stiliumi – tai būtų pernelyg nuspėjama.
Mūsų grupė – nenušlifuota, jos nesugalvojo didelė įrašų leidykla. Tikiu, kad žiūrovai tai jaučia ir vertina.
– Ne viena populiari grupė daro kažką panašaus į jus – pavyzdžiui, labai populiarus JAV kolektyvas „Postmodern Jukebox“. Ar pastebite, kad kiti kopijuoja jūsų idėjas?
– Žinoma. Po „Nouvelle Vague“ atsiradimo jie pasipylė vienas po kito. Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra net kelios grupės, kurios bosanovos stiliumi groja pophitus. Visiškai aišku, kas jas įkvėpė.
Net legendinis Kanados dainininkas Paulas Anka, kuris svingo stiliumi įrašė roko ir popdainų albumą, – esu įsitikinęs, kad jis klausėsi „Nouvelle Vague“.
Manau, sukūrėme naują madą. Bet reikia pripažinti, kad ir mus pačius įkvėpė kiti – pavyzdžiui, vokiečių kūrėjas Senor Coconut, savaip perdirbęs vokiečių legendos „Kraftwerk“ dainas.
Bet mes išskirtiniai tuo, kad perdirbame dainas, apie kurias mažai kas iki tol girdėjo. Tai – mūsų vizitinė kortelė.
– Ar atlikėjai, kurių dainas perdirbate, jums yra ką nors apie tai sakę? Kas nors pyko?
– Dauguma – patenkinti. Martinui Gore’ui iš „Depeche Mode“ taip patiko, ką padarėme su jo daina, kad vėliau jis pats su mumis įrašė vieną kūrinį. Ianas McCullochas iš grupės „Echo & The Bunnymen“ – irgi didelis gerbėjas.
Manau, tie atlikėjai jaučia, kad mes nesistengiame jų kopijuoti, grojame jų dainas visai kitaip.
Kiek supratau, nepatiko tik vienam žmogui – Johnui Lydonui iš legendinės pankų grupės „Sex Pistols“. Bet jis toks jau yra, nereikia stebėtis, kad jam kas nors nepatinka. (Juokiasi.)
– Kai kurios buvusios „Nouvelle Vague“ dainininkės pačios tapo didelėmis žvaigždėmis – pavyzdžiui, vokalistė Camille yra puikiai žinoma Prancūzijoje. Išlaikėte gerus santykius?
– Žinoma, ji su mumis pernai įrašė dainą „I Wanna Be Sedated“. Kai būna koks nors išskirtinis, didesnis mūsų koncertas, ji ateina padainuoti, dalyvauja ir dokumentiniame filme apie mus, kuris dabar kuriamas.
– Jums yra tekę dirbti su daugybe garsių dainininkų. Ar šios pažintys jums tebedaro įspūdį?
– Taip, kai su tavimi dainuoja tokios garsenybės kaip Terry Hallas, Skye iš grupės „Morcheeba“ ar M.Gore’as, šiurpas eina per odą.
Pavyzdžiui, esame įrašę dainą su Vanessa Paradis – Prancūzijoje ši aktorė ir dainininkė yra milžiniška žvaigždė.
Bet po dešimties minučių jaudulys praeina – visos mūsų sutiktos žvaigždės labai paprastos ir draugiškos.
– Tai nepaprašėte Vanessos, kad duotų jums savo tuomečio mylimojo Johnny Deppo (garsus Holivudo aktorius. – Red.) telefono numerį? Nepasisiūlėte kurti muzikos kitam jo filmui?
– Ne. (Juokiasi.) Bet įdomiausia, kad būtent jis Vanessą supažindino su mūsų muzika. Pasirodo, J.Deppas yra didelis mūsų grupės gerbėjas. Pasakiau tai savo dukrai, ji buvo sužavėta.
– Kuriate muziką filmams, grojate „Nouvelle Vague“, esate prodiuseris. Kaip prisistatote naujiems pažįstamiems?
– Kadangi mano veidas nėra gerai žinomas, visi pamano, kad esu nevykėlis, grojantis savo kambaryje tarp keturių sienų. Tada jau tenka pasakoti, ką esu nuveikęs. „Nouvelle Vague“ pavadinimas jiems būna girdėtas.
– Pastarąjį sykį „Nouvelle Vague“ koncertuose jūsų dainininkės nušoko nuo scenos ir per minią nulėkė išgerti, tada lipo ant baro šokti ir bandė pagirdyti žiūrovus. Jos tikrai tokios išprotėjusios?
– Jei atvirai – tai jau tapo tradicija, pirmoji taip per koncertą padarė buvusi mūsų vokalistė Camille. Po jos į grupę atėjusios dainininkės tai kartoja, nes atrodo efektingai. Bet pasakysiu taip – kartais jos tikrai elgiasi kaip išprotėjusios. (Juokiasi.)
