Prancūzų žvaigždės Imany išpažintis: „Man sakė, kad esu per graži dainuoti liūdnas dainas“

Modelis, muzikos kino filmams autorė, dainininkė – prancūzė Imany (38 m.) turi daugybę talentų. Ir, kaip interviu žurnalui „TV antena“ užsiminė po kelių dainų į Vilnių atvykstanti muzikos žvaigždė, mes pamatėme dar tikrai ne visus juos.

Imany – vienas ryškiausių Prancūzijos muzikos atradimų per pastarąjį dešimtmetį.<br>B.Claiborne'o nuotr.
Imany – vienas ryškiausių Prancūzijos muzikos atradimų per pastarąjį dešimtmetį.<br>B.Claiborne'o nuotr.
Imany – vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio Prancūzijos scenos atradimų.<br>B.Claiborne'o nuotr.
Imany – vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio Prancūzijos scenos atradimų.<br>B.Claiborne'o nuotr.
Imany – vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio Prancūzijos scenos atradimų.<br>B.Claiborne'o nuotr.
Imany – vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio Prancūzijos scenos atradimų.<br>B.Claiborne'o nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Ramūnas Zilnys („Lietuvos rytas“)

Apr 23, 2017, 10:30 PM, atnaujinta Apr 26, 2017, 12:19 AM

Prancūzijoje ji vadinama soulo muzikos dievaite, turinčia išskirtinį balsą. Europos klubuose besilinksminančios jaunimo minios puikiai žino jos hitą „Don’t Be So Shy“ – perdirbtas didžėjų „Filatov & Karas“, jis pernai tapo populiariausia daina Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje ir Rusijoje.

Prieš keletą metų sausakimšame Vilniaus universiteto kieme dainavusi atlikėja šįkart grįžta į didesnę erdvę – balandžio 27-ąją dainuos sostinės salėje „Compensa“.

Jausminga, nuoširdi, brandžią popmuziką kurianti Nadia Mladjao (tikrasis atlikėjos vardas) – vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio Prancūzijos scenos atradimų.

2011-aisiais išleistas debiutinis jos albumas „The Shape Of Broken Heart“ buvo parduotas platininiu tiražu. Pernai pasirodė antrasis Imany albumas „The Wrong Kind Of War“, kurio dainas ji atliks ir Vilniuje.

Prieš porą dešimtmečių tokia sėkmė jai ir nesisapnavo. Didelėje emigrantų iš šalia Afrikos esančio Komorų salyno šeimoje (turi devynis brolius ir seseris) gimusi mergina augo nedideliame Prancūzijos miestelyje ir manė, kad polinkis į muziką niekada nevirs rimtesniais užmojais.

Kelią į pramogų pasaulį jai kiek netikėtai atvėrė garsios modelių agentūros „Ford Models“ atstovas – merginos grožį pastebėjo traukinyje ir pasiūlė jai sutartį.

Dešimtmetį praleidusi ant podiumo ir fotostudijose Europoje, JAV ir Afrikoje, mergina grįžo į Prancūziją ir pasiryžo klausyti širdies balso – pabandė kurti dainas ir pati jas atlikti.

Pasivadinusi Imany (svahilių kalba – „viltis“) ji greitai nustebino ir save – nuo koncertų Paryžiaus baruose greitai perėjo prie pasirodymų didesnėse salėse. Debiutinis albumas, kuriame susipynė popmuzika, soulas, fankas, bliuzas, kone per porą mėnesių pavertė šią moterį žvaigžde, kurią nuolat rodo Prancūzijos televizija.

„Pamenu, kad Lietuvoje visi žmonės – aukšti ir gražūs. Bent jau man taip pasirodė per koncertą“, – nusijuokė Imany, prieš kelionę į Vilnių duodama interviu „TV antenai“.

– Antrą albumą pernai išleidote po net penkerių metų pertraukos. Kodėl taip ilgai teko laukti?

– Buvo įvairių reikalų: rašiau muziką kino filmui „Po merginų sijonais“, koncertavau, pagimdžiau vaiką.

Jaučiau nemenką spaudimą, nes pirmas mano albumas buvo labai populiarus. Supratau, kad bandyti pakartoti jo sėkmę sudėtinga, tad nusprendžiau niekur neskubėti. Išvykau į Senegalą, ten kūriau muziką kiekvieną dieną.

Iš viso parašiau apie 60 dainų, iš jų į albumą sudėjau tik 12 geriausių.

Norėjau, kad antras albumas būtų geresnis, brandesnis, tobulesnis už pirmąjį. Toks, kokiu galima didžiuotis. Man regis, pavyko.

– Albumo pavadinimas – „Neteisingas karas“. Ar jis susijęs su šių dienų pasaulio įvykiais?

– Manau, nupasakoti laikus, kuriais gyvename, yra menininko pareiga – nesvarbu, esi skulptorius, tapytojas ar dainininkas.

Pasaulis dabar išties neramus ir keistas. Mes Vakaruose ilgai gyvenome patogiai, užsimerkdami prieš daugybę neteisybių, kurios dedasi aplink. Dabar užsimerkti jau neišeina. Jei savo dainomis galiu bent šiek tiek prisidėti prie pozityvių pokyčių, privalau tai daryti.

– Šį savaitgalį – Prancūzijos prezidento rinkimai. Ar savo klausytojams nuo scenos pasakote, už ką jie tikrai neturėtų balsuoti?

– Ne, taip toli nenueinu. (Juokiasi.) Žinote, Prancūzijoje keista padėtis dėl tų rinkimų. Jei išrinktų nacionalistę Marine Le Pen, išsipildytų baisiausias scenarijus.

Kita vertus, ir kiti kandidatai – ne geresni. Pavyzdžiui, François Fillonas irgi yra prisidirbęs tiek, kad nemalonu žiūrėti. Prancūzijoje turime posakį: sunku rinktis tarp mirties ir greitos mirties.

Tokie yra šie rinkimai, bet problema – dar didesnė už juos. Turime suvokti, kad dabartinė pasaulio santvarka, socialinė sistema neveikia. Kad ir ką išrinktume, toliau daugės benamių ir skurdžių.

Anksčiau Prancūzijos miestuose jų pamatydavai retsykiais, dabar ant asfalto miega šeimos su vaikais.

Daugėja problemų dėl tautinių mažumų. Mes turime keisti save ir savo požiūrį. Apie tai stengiuosi kalbėti.

– Auginate vienų metų sūnų, tačiau jūsų koncertų grafikas šįmet labai įtemptas. Kaip sekasi derinti darbą ir motinystę?

– Neturiu būrio auklių, bet turiu nuostabią mamą, ji apsigyveno kartu ir labai man padeda. Kitaip turbūt negalėčiau dirbti.

Net ir nekeliaudama, kai Paryžiuje dalyvauju kokiame TV šou, grįžtu vidurnaktį.

Prižiūrėti vaiką padeda ir jo tėtis – tai jo darbas. Kai iškeliauju ilgesniam laikui, stengiuosi sūnų pasiimti.

Bet ne, į Lietuvą jam vykti neteks, sudėliojau grafiką taip, kad kas tris dienas galėčiau trumpam grįžti namo.

Pirmus aštuonis mėnesius sūnus visur keliavo su manimi, bet supratau, kad jam per sunku: kūdikis išsiblaško, jam reikia daugiau ramybės ir įprastos aplinkos, labai nudžiunga, kai grįžta namo ir yra paguldomas į savo lovelę.

Būdamas aštuonių mėnesių jis jau 23 kartus buvo skridęs lėktuvu. Tai per daug.

– Laukdamasi kūdikio sakėte, kad jūsų balsas pasikeitė.

– Taip, pradėjau geriau dainuoti! Ir pasidarė lengviau tai daryti. Pati nustebau, kalbėjausi su gydytojais, jie sakė, kad tai normalu, taip būna dėl hormonų.

– Apie dainininkės karjerą pasvajodavote nuo mažens, bet paauglystėje pradėjote dirbti modeliu. Po dešimties metų vis dėlto ryžotės siekti muzikinių svajonių, ir jums puikiai sekasi. Ar nesigailite, kad nepradėjote anksčiau?

– Ne, nes anksčiau man trūko drąsos. Čia kaip su vaikais – vieni pradeda vaikščioti anksčiau, kiti – vėliau.

Modelio darbas man savaip padėjo – pamačiau pasaulio, susipažinau su įvairiomis kultūromis, atsivėrė akys.

Jei būčiau likusi mažame miestelyje, kuriame gyvenau, tikriausiai niekada nebūčiau išdrįsusi žengti į sceną.

Tai būtų atrodžiusi nepasiekiama svajonė, kaip nukeliauti į Mėnulį.

– Į modelius, kurie nusprendžia dainuoti, muzikos pasaulyje dažnai žiūrima įtariai. Pavyzdžiui, Naomi Campbell, kurios albumas buvo visiškas košmaras. Ar jums neteko susidurti su nepatiklumu?

– Naomi – supermodelis, visi tai žino. Mano modelio karjera nebuvo tokia ryški, todėl siųsdama savo pirmuosius įrašus į leidyklas nė neužsimindavau apie šį savo darbą.

Vėliau žmonės gal ir sužinodavo, bet niekada nepajutau jokių kliūčių dėl to.

Tiesa, kai gyvenau Amerikoje ir pradėjau kalbėtis su muzikos prodiuseriais, kartais išgirsdavau visokių nesąmonių – maždaug: „Mergyt, tu per graži, kad dainuotum liūdnas dainas.“ Dėl mano išvaizdos jie akimirksniu nuspręsdavo, kokią muziką turėčiau atlikti.

Todėl ir grįžau į Prancūziją – po aštuonerių metų, praleistų JAV. Jutau, kad čia galiu būti savimi, kad šioje šalyje labiau vertinamas originalumas.

– Ar tenka lankytis tėvų gimtinėje – Komorų salose? Ar žmonės ten žino, kas esate?

– Šiek tiek žino. (Juokiasi.) Prancūzijoje dabar yra garsesnių atlikėjų, kilusių iš ten. Jau 5 metus nebuvau ten – vis nerasdavau laiko, tai ilga ir varginanti kelionė. Šią vasarą pagaliau vėl nuvyksiu.

– Ko jus išmokė dešimtmetis muzikos versle?

– Kad turi dirbti kur kas sunkiau, nei tikėjaisi. Nepakanka įrašyti gerų dainų ir duoti keleto interviu.

Turi įtikinti tiek daug žmonių, kad tavo muzikos verta bent pasiklausyti kelias minutes. Labai svarbi kiekviena detalė: kokiame festivalyje pasirodysi, kokiame laikraštyje bus pokalbis su tavimi, kurios radijo stotys transliuos dainas.

Tenka nuolat ieškoti kompromisų, bet reikia mokėti neprarasti savo veido.

Mano vienintelis patarimas: į sceną verta eiti tada, kai jau esi susiformavusi asmenybė ir tiksliai žinai, ko nori.

– Dauguma Prancūzijos žvaigždžių dainuoja prancūziškai. Jūs pasirinkote anglų kalbą. Kodėl?

– Dainas pradėjau rašyti Amerikoje, tuo metu dažniausiai bendraudavau angliškai, taip man buvo tiesiog paprasčiau.

Dauguma dainų, kurių klausiausi, buvo anglų kalba.

Pamaniau, kad taip lengviau pasiekti daugiau žmonių pasaulyje.

Keli prodiuseriai dėl to net atsisakė su manimi dirbti. Sakė: nieko nebus, prancūzai, kurie dainuoja angliškai, negali būti populiarūs.

Aš tada nenusileidau, o dabar pažiūrėkite – kone pusė naujų prancūzų atlikėjų dainuoja angliškai.

– Paauglystėje buvote laikoma perspektyvia šuolininke į aukštį. Sakoma, kad sportas išmoko disciplinos. Ar ji praverčia kuriant muziką?

– Ne tik disciplinos, bet ir užsispyrimo, drąsos. Sportas – puiki mokykla, įskiepijanti būtinybę niekada nepasiduoti. Net jei skauda, privalai kirsti finišo liniją.

Tą užsispyrimą nešiojuosi iki šiol, o sportą labai mėgstu – per olimpines žaidynes būnu prilipusi prie televizoriaus.

– Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?

– Nemanau, kad sulaukusi 50-ies vis dar būsiu dainininkė. Nenoriu viso likusio gyvenimo skirti vienai veiklai.

Noriu parašyti knygą, svajoju gauti vaidmenį filme. Nežinau, ar tai pavyks, bet pabandyti verta.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.