Lygiai prieš metus Vilniuje, Kultūros naktyje, Dominyko ir akordeonisto Martyno keliai lemtingai susikirto. Įgyvendinę vieną muzikinę avantiūrą, jie ryžosi dar didesnės apimties projektui „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“, į tai įtraukdami ir Volfgangą Amadėjų Mocartą, ir muštynes senamiesčio gatvėje, nišinę gyvenimo filosofiją ir neįtikėtinas istorijas.
„Pernai Dominykas dalyvavo specialiame mano suburto orkestro „Mikroorkéstra“ projekte „Diriguok mums“, kuris vyko Prezidentūros aikštėje Vilniuje ir buvo atviras visiems praeiviams, norintiems padiriguoti orkestrui. Dominykas buvo to projekto siela.
Susibūrę praeiviai ne tik stebėjo, kas vyksta ant scenos, bet patys labai įsitraukė į veiksmą. Vėlgi – dėka Dominyko, kuris moka įtraukti, užvesti“, – sako M.Levickis.
„Jau nuo 2012-ųjų brandinau idėją surengti tokį muzikinį vakarą, kurio metu galėčiau orkestrą bent šiek išvesti iš standartinių rėmų. Stebėdamas užsienyje taip besielgiančius kai kuriuos dirigentus, svajojau ką nors panašaus padaryti Lietuvoje.
Perspektyva atrodė žavinga, kaitino kraują. O tuomet M.Levickis pasiūlė man pačiam pabūti tiltu tarp žiūrovų ir orkestro, kuris yra atviras ne tik partitūrai.
Tokia avantiūra atrodė labai patraukli, juo labiau, kad tai buvo vienkartinis, neilgas ir saugus projektas – jis vyko Kultūros naktį.
Turėjome pabandyti, – pasakojo D.Vaitiekūnas. – Po šio renginio kilo minčių išvystyti pasirodymą, užauginti iki rimto projekto, įtraukti daugiau temų.“
M.Levickis jam pasiūlė W.A.Mozarto Simfoniją nr. 29 – kaip pagrindinę medžiagą, ant kurios pamatų būtų lipdomas visas projektas.
„Mes naudojame klasikinės muzikos iškarpas, suteikiame klausytojui galimybę šiek tiek giliau įsiskverbti į simfoniją ir pajusti jos sudedamąsias dalis. Ir, aišku, tas Dominyko tekstinis žanras, visa apjuosiantis, – jis taip pat nėra išeksploatuotas nei Lietuvoje, nei pasaulyje.
Šito renginio net koncertu pilnai negalime pavadinti, todėl, kad viską lydi istorijos. Jose klausytojas galės rasti sąsajų su savimi. O tarp klausytojų, neabejoju, bus ir muzikantų, kurie galės prisiminti ypač daug pažįstamų dalykų“, – teigė projekto meno vadovas M.Levickis.
Trečiadienio vakarą į šį pasirodymą susirinko pilna salė D.Vaitiekūno draugų ir gerbėjų - tarp jų ir dainininkas Rafailas Karpis su žmona, aktorė Beata Tiškevič.
Grupės "Liūdni slibinai" narių minioje nesimatė, tačiau Aistė Lasytė viešai pažadėjo aplankyti kitą tokį Dominyko pasirodymą ir net pati nusipirko bilietą į jį.
Koncerto struktūra - kiek neįprasta. Pirmąją jo dalį D.Vaitiekūnas žengė į sceną kartu su muzikantais ir pusantros valandos linksmai komentavo jų veiksmus, pasakodamas istoriją apie muzikantų ugdymą, jų patiriamas kančias ir iššūkius, muzikos teoriją ir instrumentų subtilybes.
Nuo pasakojimų apie tai, jog violončelė tikrai nėra kontrabosas moterims, iki rankose laikomų bulvių, simbolizuojančių sveikąją natą, ar žaismingo priminimo nesusipratėliams, kad ploti tarp simfonijos dalių negalima - tai, ką scenoje darė D.Vaitiekūnas, primena "stand up" komedijos pasirodymą muzikos tema. Kuriame, panašu, yra daug tikroviškų istorijų - tie, kurie pažįsta TV ir radijo laidų vedėją, gerą Dominyko bičiulę Gerūtą Griniūtę, šiame pasakojime pastebėjo jos biografijos detalių.
Progą tapti programos dalyviais gavo ir pora žiūrovių - savanorių, kurias D.Vaitiekūnas pakvietė žengti į sceną ir pabandyti diriguoti orkestrui.
Paties D.Vaitiekūno sukurtas pasakojimas kartais buvo iki ašarų juokingas, kartais - melancholiškas. Viena, kas nesikeitė, - salėje visą tą laiką buvo labai jauku, lyg klausytumeisi gero draugo pasakojimo.
Pabaigęs žaidimą su muzikantais, D.Vaitiekūnas pompastiškai į sceną pakvietė M.Levickį, kuris stojo prie dirigento pulto - orkestras šįkart jau be jokių juokų sugrojo W.A.Mozarto simfoniją.
Sekmadienio vakarą tokį pasirodymą galės pamatyti kauniečiai - koncertas vyks Raudondvario dvaro Menų inkubatoriaus salėje.
