Kaunietis muzikantas – gyvas įrodymas, jog popmuzika nėra vien jaunimo žaidimų laukas.
Jis dažnai šmėžuoja muzikiniuose televizijos renginiuose, grupei „Rondo“ niekada netrūksta kvietimų koncertuoti, o šių metų pabaigoje laukia ir keturi išskirtiniai pasirodymai.
Lapkričio pabaigoje ir gruodį A.Ivanauskas savo jubiliejų paminės koncertais didžiausiose Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno arenose.
Prieš penkerius metus jis savo 55-ąjį gimtadienį jau šventė koncertu Kauno „Žalgirio“ arenoje, o šįkart aplankys beveik visus didžiausius šalies miestus.
„Aš turiu viską, ko galima norėti. Tikrai neįsivaizduoju, kuo galėčiau skųstis“, – nusijuokė jubiliejaus šventei besiruošiantis A.Ivanauskas.
– 60 metų – ką jums reiškia šis skaičius?
– Manau, tai – daug. Sukauptas nemažas patirties maišas, norisi, kad ta patirtis nenueitų veltui.
Kita vertus, tai 42-ą kartą minimas mano 18-asis gimtadienis. Juk žmogui metų tiek, kiek jis jaučia. Jei kalbėtume apie išmintį, jaučiuosi kaip 50-metis, o pagal nuotaiką ir norą gyventi – 20-metis.
Kai man buvo 18 metų, 60-mečiai atrodė baisiai seni, tokie, prie kurių galima tik prieiti, pasisveikinti ir iškart bėgti į šalį. Kad tik nepradėtų kalbinti ir pasakoti, kaip jų laikais gyveno jaunimas. (Juokiasi.)
Aš to labiausiai bijau – kad savo vaikams nepradėčiau aiškinti, jog kai aš buvau jaunas, viskas buvo geriau. Džiaugiuosi, kad pavyksta to išvengti.
Man ir šiaip nieko savo vaikams netenka aiškinti. Labai džiaugiuosi, kad visi trys gyvena teisingai.
Vyriausias sūnus Marius buvo didžėjus, bet dabar yra elektroninės rinkodaros specialistas.
Jaunėlis Benas prodiusuoja muziką, dirba su talentinga jauna dainininke Beatrich, beje, jis net parašė kelias naujas „Rondo“ dainas. O dukra Jurga dainuoja „Božolė“ chore, augina vaikus.
Visi stengiasi, nepiktnaudžiauja alkoholiu, neturi nei noro, nei laiko kur nors eiti šėlti. Puikiai supranta, kad geriau dirbti, užsidirbti ir kurti gerovę.
– Kaip švęsite gimtadienį?
– Susirinks artimiausi draugai, pabūsime, pavakarieniausime, paskui papusryčiausime. (Juokiasi).
Paprastas vakaras, jokių iškilmių ar fotosesijų, rinksimės su džinsais ir megztiniais.
Norisi atsipalaiduoti, paplepėti, draugų turiu ir vienmečių, ir gerokai jaunesnių, norisi, kad visiems smagu būtų.
– Gruodį jubiliejų paminėsite keturiais koncertais didelėse Lietuvos arenose. Kaip kilo ši idėja?
– Jau seniai tokiuose dideliuose renginiuose nedalyvavome. Atsirado proga – kodėl ne? Norisi parodyti, kad kai ką dar sugebame, ir visai neblogai.
Beje paaiškėjo, kad keturių koncertų net per mažai. Jau paskambino koncertų rengėjai iš Anglijos miesto Lidso, spalį grosime ten.
Yra pasiūlymų jubiliejinį koncertą surengti ir Skandinavijoje, kituose kraštuose.
Koncertuose skambės ir geriausios senos, ir šiek tiek naujų dainų. Jau esame įpusėję įrašyti naują albumą, tikiuosi, jubiliejaus koncertuose jau bus galima jį įsigyti.
Bus ypatinga scenografija, kartu gros keli puikūs muzikantai, kurie papildys skambesį, daugiau pritariančiųjų vokalisčių – iš viso keliolika žmonių.
Lygis bus aukštas – tai tikrai pažadu.
Buvo mintis pasikviesti ir kitų atlikėjų, bet gruodis – toks metas, kai dainininkai turi labai daug darbų. Atitraukti juos nuo savo reikalų būtų neteisinga.
– Lietuvoje – nedaug atlikėjų, kurie groja kelis dešimtmečius ir gali surinkti pilnas arenas.
– Manau, tai reikia užsitarnauti. Yra daugybė gabių jaunų dainininkų, aš įsitikinęs, kad jie sulauks to meto, kai visi veršis į jų koncertus.
Norisi, kad priaugtume iki tokio lygio, kad į lietuvių koncertus veržtųsi ir Berlyne, ir Čikagoje, ir tai darytų ne tik tautiečiai. Kad Londone per 30 minučių būtų išgraibstomi visi bilietai į lietuvių koncertą.
– Ar jūsų gyvenime dar liko laiko šėlionėms?
– Taip. (Juokiasi.) Bet su saiku. Dabar visi tampa sveikuoliais – reikia rūpintis savimi. Yra toks posakis: „Savo cisterną aš jau išgėriau.“ Bet nesu nusistatęs prieš taurę viskio su ledu.
Tik nežinau, kaip čia, Lietuvoje, bus, – draudimai visokie. Bet man atrodo, kad kur kas geriau – auklėjimas. Pratinkime vaikus prie sporto nuo vaikų darželio, statykime stadionus, mokėkime gerus atlyginimus treneriams – pamatysite, paaugliams noras gerti ar rūkyti pradings.
– Ar per kelis dešimtmečius teko nors sykį atšaukti koncertą?
– Ne, niekada. Koncertas – šventas reikalas. Buvo istorija, kai grupės muzikantas sportuodamas susitrenkė stuburą ir mėnesį turėjo gydytis.
Mes tam laikui suradome pavaduojantį muzikantą.
– Jūs turite keturis anūkus. Ar senelio vaidmuo džiugina?
– Vyriausiam anūkui Patrikui šią savaitę sukako aštuoniolika. Tad ką gali žinoti, gal sulauksiu ir proanūkių.
Labai norėčiau kuo daugiau vaikaičių spėti pamatyti.
Jei aš namie, stengiuosi kuo dažniau bendrauti su anūkais. Kol maži, tol manęs dar klausosi. Ar leidžiu su savo bosine gitara žaisti? Kai ji mano rankose – taip. (Juokiasi.)
Vyriausias anūkas, beje, neblogai moka groti akustine gitara. Bet muzika jam – tik pomėgis, labiau rūpi mokslai.
– „Rondo“ – jau legenda. O ar turite laiko domėtis jaunų žmonių muzika?
– Daug jos klausausi. Dirbau TV šou „Lietuvos balsas“ – išgirdau daugybę puikių balsų. Vien laimėtoja Kotryna Juodzevičiūtė – nuostabus talentas.
Dabar šešiolikmečiai jau puikiai dainuoja.
Tik bėda, kad dažniausiai jie dainuoja žymių užsienio hitų perdirbinius. Mums trūksta prodiuserių ir kompozitorių, rašančių jaunimui geras dainas. Tik tiek ir tereikia.
Nes dabar mūsiškiai priversti kreiptis į australus ar švedus, ieškodami dainų.
Kodėl taip yra, kur tie kūrėjai dingo, aš tikrai nežinau.
