Tie, kas apsilankė šio projekto premjeroje sausakimšoje Vaidilos teatro salėje Vilniuje ar Raudondvaryje, išties praturtino savo žinias apie orkestro sandarą, kartu įsijaudami į muzikantų tikro gyvenimo istorijas.
Viena pianistė, į muziką įsitraukusi močiutės tremtinių chore ir visąlaik svajojusi apie raudoną Mūzos Rubackytės suknelę, galop turėjo įvertinti savo išnarintus nykščius ir lėtą svajonės mirtį. Kita muzikantė, jautųsi skausmingą meilę altui, šio instrumento vos nepavertė pirmuoju įnašu už butą, bet lengviau išsiskirti su vyru, nei su altu. O kontrabosistas – jis norėjo eiti imtynių, užuot tampęs stygas, bet ištvėręs muzikos mokykloje vienu mėnesiu daugiau nei atrodė – viskas, riba, galop padarė sėkmingą karjerą ir dabar gyvena tarp Lietuvos ir Japonijos.
„Ar būsiu kaip Mozart‘as? Jei daug dirbsiu, būsiu? O jeigu suklysiu – kas tada bus?“ – nuolatinį muzikanto nerimą ir valandų valandas džyrinimo žiūrovams transliavo D. Vaitiekūnas. Jis pasakojo istorijas taip, lyg būtų draugų kompanijoje, čia pat uždainuodamas ir leisdamas salei pasimėgauti savo švelniu vokalu.
„Muzikanto (iš)gyvenimo simfoniją“, kurioje muzika organiškai susipina su tekstu, o visas orkestras puikiai išpildo aktorines funkcijas ir tobulai akomponuoja soluojančiam D. Vaitiekūnui, galima vadinti edukaciniu projektu. Tačiau jis pateiktas tokia modernia ir lengva „stand up‘ų“ forma, kad salėje netyla juokas ir žiūrovai noriai įsitraukia į veiksmą. O vėliau visi pasineria į Mozart‘o Simfoniją nr. 29. „Ją garsusis kompozitorius parašė būdamas vos 17-os – tuomet, kai dar negyveno Vienoje ir nedėvėjo gražių perukų“, – sakė M. Levickis.
„Būna didingų ir būna tokių, kaip vakaras šis, apie kurį muzikologai niekada nė už ką neparašys“, – dainuodamas monologą užsiminė D. Vaitiekūnas. Tačiau begalinis publikos susidomėjimas, komplimentai ir klausimai – kada bus dar, diktuoja, kad šis projektas vertas ne tik straipsnių, bet ir pratęsimo.
„Esu labai laimingas, kad pavyko įgyvendinti šio projekto viziją, nors, prisipažinsiu, buvo epizodų, kai suabejojau, ar tikrai pavyks, ar publika pagaus, ar pateiksiu daugiau atsakymų nei klausimų. Tačiau šiandien jaučiuosi sceniškai suprastas, lengvai susikalbėjęs su orkestru, Martynu Levickiu ir svarbiausia – žiūrovais, – džiaugėsi D. Vaitiekūnas. – Viena klausytoja prisipažino, kad po Vilniaus premjeros dar tris dienas galvojo apie tai, ką pamatė, nes mūsų simfonija ją sugrąžino į taip gerai pažįstamą muzikanto kelio pradžią. Taigi, manau, įvyko ne tik smagus, bet ir turiningas projektas. Dabar visi klausia, kada bus trečias dublis. Mes tikimės, kad šis projektas gyvuos.“
M. Levickis taip pat neatmeta galimybės pratęsti ar pakartoti „Muzikanto (iš)gyvenimo simfoniją“ kitų miestų salėse, nes nuveiktas milžiniškas darbas ne tik jo vedliams, bet ir klausytojams suteikė didžiulę satisfakciją. Tačiau šią savaitę visos M. Levickio ir jo vadovaujamo kolektyvo „Mikroorkéstra“ mintys sutelktos į pasiruošimą į Mecklenburg-Vorpommern festivaliui Vokietijoje, kurio koncertai vyksta dvaruose ir arklidėse, bažnyčiose ir parkuose bei industrinėse erdvėse. Lietuviai birželio 23 dieną gros Bleckede, vidiniame pilies kieme. M. Levickio ir orkestro programoje – Vivaldi, Čaikovskis, Piazzolla.
