Jei norite pasikalbėti su Andriumi, jau porą savaičių geriausia jam skambinti prieš vidurnaktį.
50-ąjį gimtadienį šįmet atšventęs dainininkas nuo ryto iki vakaro studijoje netoli Vilniaus repetuoja, ruošdamasis pasirodymams Vilniaus „Siemens“ ir Kauno „Žalgirio“ arenose.
Lygiai prieš metus A.Mamontovas paskelbė, kad didžiausioje Vilniaus salėje šį sekmadienį surengs koncertą, skirtą savo 50-ajam gimtadieniui. Vėliau, jau šįmet, buvo pridėtas ir pasirodymas Kaune, kuris vyks kitą savaitę.
Visi bilietai į koncertą Vilniuje - išgraibstyti dar prieš mėnesį, Kaune bilietų jau beveik neliko.
Atrodo, taip ir turėjo būti - A.Mamontovas yra vienas geriausiai žinomų atlikėjų Lietuvos muzikos istorijoje.
Tačiau paryčiais „Lietuvos rytui“ interviu davęs dainininkas sakė, kad sprendimas rengti šiuos koncertus jam atrodė rizikingas.
„Žinoma, turiu vardą, įdirbį. Bet Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus teko matyti atlikėjų, kurie bandė apžioti oer didelį kąsnį, nudegė, bandydami rengti koncertus arenose.
Tai - ne tik pinigų klausimas. Juk rizikuoji ir savo vardu. Kaune ir Vilniuje ateis daugiau žmonių, nei prieš ketverius metus į mano koncertus, kuriais minėjau karjeros 30-metį. Tai man - didelis, bet ir įpareigojantis komplimentas“, - pasakojo Andrius.
Jubiliejaus koncertuose jis žada pagroti populiariausias per visą karjerą sukurtas dainas ir keletą rečiau skambančių kūrinių. A.Mamontovas pasirodys su išplėsta savo grupe, bus ir svečių - pavyzdžiui, scenoje pasirodys „Lemon Joy“ dainininkas Igoris Kofas.
- Kokia jūsų nuotaika, iki taip ilgai lauktų koncertų likus vos porai dienų?
- Esu susikaupęs, laimingas, bet ir užsivertęs darbais. Norisi, kad žiūrovai iš koncertų išeitų šypsodamiesi. Norisi ir gerai pagroti, ir parodyti šou.
Viena geriausių Lietuvos koncertų aptarnavimo kompanijų sakė, kad pirmą sykį kabins tiek prožektorių. Tai juokauju, kad bus daug garso ir daugiau šviesų negu kur nors buvo. Pagrindinis scenos sprendimų kūrėjas - Marius Selevičius, dirbęs su tokiomis žvaigždėmis kaip „Rammstein“.
Yra labai daug darbų - juk pats esu ir šių koncertų rengėjas. Džiaugiuosi, kad turiu gerą komandą. Milžinišką darbą atlieka mano žmona Inga, kuri yra pagrindinė darbų koordinatorė, ir dukra Viktorija, kuri šiuo metu dirba prodiuserio asistente pas Dalią Ibelhauptaitę.
O juk šįmet dar dirbu ir TV šou „X faktorius“, kur šį sekmadienį turėčiau pirmą sykį būti tiesioginiame eteryje, bet nebūsiu, nes tuo metu koncertuosiu.
Ir šiaip - prieš Kalėdas labai daug klausimų, reikia dovanas nupirkti, kitų darbų kalnai.
- Kalbamės metų pabaigoje. Kuo įdomūs ir geri jums buvo 2017-ieji?
- Išleidau du albumus, o įrašiau net tris. Du instrumentinius, kurių vienas pasirodys tik po Naujųjų, ir vieną su senų „Foje“ dainų naujomis versijomis - kaip suvenyrą šiems koncertams.
Išleidau sūnų mokytis į Berlyną. Jis studijuoja mušamuosius instrumentus, mokosi iš garsiose grupėse grojusių muzikantų. Dukra baigė universitetą.
Visus metus labiausiai ilgėjausi koncertų - grojau tik užsienio lietuvių bendruomenėms. Bet tai buvo įdomios kelionės - į Dubajų, Kanarų salas, Švediją, Vokietiją.
Tačiau visos mintys dvylika mėnesių buvo sutelktos į šiuos du koncertus, kurie dabar bus. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad muzikantų gyvenimas labai paprastas, kaip šventė. Bet šventė yra tik scenoje, visa kita - repeticijos, darbas, mokymasis. Tai didelis ir nelengvas darbas, kuris žiūrovams nėra matomas.
Dar priėmiau iššūkį dalyvauti „X faktoriuje“. Nors šiaip skeptiškai žiūriu į tokius projektus. Bet pagalvojau, kad toks skeptiškas mano požiūris gali būti ir įdomus.
Be to, man ir pačiam įdomu padirbėti su jaunais, nežinomais atlikėjais, padėti jiems atrasti save. Seniai kitų atlikėjų neprodiusavau, tad į tai žiūriu kaip į sugrįžimą prie šios veiklos, kurią apleidau prieš 12 metų.
Kai tau 50, norisi daryti tik tai, ką nori, nebegaišti laiko „privalomiems“ dalykams.
- Kokie tie dalykai, kurių nebenorite daryti?
- Išsibarstyti nesvarbiems reikalams. Žmonės kartais bando susikurti iliuziją, kad yra amžinai jauni. Man kvailai atrodo, kai suaugę vyrai bando elgtis, lyg jiems būtų dvidešimt. Kiekvienas amžius turi gražius bruožus, savo laisves ir malonumus.
Eidami per gyvenimą, turime patirti visą paletę patirčių, kurie būdingi kiekvienam amžiaus laikotarpiu. Noriu sau tai leisti.
Kai man buvo 24-eri, gyvenau Amerikoje ir ėjau į visus technomuzikos klubus, nes tuo metu ji man buvo beprotiškai įdomi. Dabar man įdomūs kiti dalykai - modernusis menas, instaliacijos, eksperimentai. Muziką, meną vertinu visai kitaip, nei anksčiau.
Žmogus laikui bėgant keičiasi. Jei žmogus lieka toks pats, man jis kelia įtarimą.
Išsaugome jauną dvasią tol, kol ieškome, kol kyla klausimų. Manau, esu tokiame kelyje. Mano naujos dainos bus kitokios nei anksčiau, ir tai yra įdomu.
- Kitaip tariant, nesate pasiruošęs pasenti?
- Aš nežinau, kas tai yra. Kartais jaučiuosi šešiolikos, kartais - devyniasdešimties. Kartais pakylu nuo kėdės ir pajuntu, kad mano vaikai žiūri į mane kaip žiūrėdavau į savo tėtį, kai jam buvo penkiasdešimt. Pagalvoju - o, bliamba. (Juokiasi). Atsidūriau kitoje barikadų pusėje.
- Bet dar nepradėjote savo dukters klausinėti, kada bus anūkų?
- Ne, tokių nesąmonių savo vaikams niekada nešnekėjau ir nesiruošiu. (Juokiasi). Savo vaikams niekada nekūriau istorijos, kurią jie turi vykdyti. Mano vaikai yra visiškai laisvi rinktis savo gyvenimo kelius.
- Kuo gerai ir blogai būti penkiasdešimtmečiu?
- Kartais užeina depresyvi būsena, kai suprantu, kad liko mažiau metų nei jau nugyvenau. Pradedu mąstyti, ar verta dar kažką pradėti, ar aš dar kam nors įdomus, gal jau viską padariau, gal nauji darbai atrodys juokingi ir apgailėtini.
Tada randu, kaip tų minčių atsikratyti. Padeda fizinis aktyvumas, pasivaikščiojimas gryname ore.
Geroji pusė - kad niekam nieko nebereikia įrodyti. Yra įdirbis, ryšiai, daug ką galiu pasiekti tiesiausiu keliu, dažniausiai pakanka vieno skambučio.
Bet, žinoma, labai užknisa, kai būnu tarp jaunų žmonių, bendraujame, o tada suvokiu, kad visi jie į mane kreipiasi „jūs“. Šitas man labiausiai nepatinka. Kartais net būna skaudu.
- Atrodo, kad Lietuvos visuomenė dabar - sudirgusi ir susipriešinusi. Kaip jus, kaip kūrėją, veikia šis fonas?
- Laukiu, kada jis pasibaigs, bet jis vis didėja. Žmonės - vis dirglesni. Aš nuo to labai pavargau. Juolab kad dabar visuomenėje vyksta destruktyvios kovos, kurios niekur neveda.
Aš jau stengiuosi viso to nebesekti. Įsijungiu žinias ir suprantu, kad esu kitame pasaulyje.
Nebėra jėgų bandyti suvokti, kas vyksta. Baisiausia, kad visos tos kovos keičiasi viena po kitos. Ką tik kovojome su Juozu Statkevičiumi, tada - su Rūta Vanagaite, tada - su priekabiautojais, griūvančiu Gedimino kalnu, dabar kovojame dėl paminklų dizaino Lukiškių aikštėje.
Dėl ko, su kuo kovosime rytoj? Ir kaip greitai sena kova bus užmiršta? Visi pakalba, nes populiaru kalbėti. Tada viskas baigiasi. O kažkas toliau tyliai daro darbą, kurį reikia daryti. Pavargau visa tai nagrinėti. Nusišypsau, ir viskas.
- O ką jūs statytumėte Lukiškių aikštėje?
- Dėl Vyčio - juk tai yra herbas. Ar herbui reikia statyti paminklą?
Be to, o kokio detalumo turi būti tas Vytis - žirgas tikroviškas ar nelabai? Raitelio veidas - kokio nors konkretaus žmogaus, ar vis dėlto bendrų bruožų?
Turiu kitą pasiūlymą. Buvo daug diskusijų, ką pastatyti vietoj Žaliojo tilto skulptūrų. Siūlau statyti milžinišką arklį, kiekviena koja remtųsi į vietą, kur buvo skulptūra. Būtų milžiniškas Vytis. Važiuotum automobiliu, pakeltum akis, matytum arklio pilvą.
- Ir ne tik pilvą.
- Dėl to ir klausiu, kiek detaliai norima tą žirgą pavaizduoti. (Juokiasi).
- Jau žinote, ką veiksite po šių koncertų?
- Naujuosius švęsiu namie. Išvykti į užsienį dabar negaliu, nes dirbu „X faktoriuje“, jis vyksta kiekvieną savaitę. Esu įsipareigojęs padėti atlikėjams ruoštis. Gerą mėnesį po Naujųjų turėsiu veiklos televizijoje.
Turiu kvietimų pagroti užsienio lietuviams. Galbūt šiek tiek pagyvensiu Berlyne - visada apie tai svajojau. Kadangi vaikai - jau pilnamečiai, jų nebereikia vedžioti už rankutės, su žmona galėsime sau leisti pakeliauti.
Norisi perrikiuoti mintis. Pasiekę tam tikrą gyvenimo tarpsnį, žmonės keičiasi. Kažką norisi pradėti iš naujo, kažką paleisti.
