Praėjusią savaitę paskelbus pretendentus į M.A.M.A. apdovanojimus, paaiškėjo, kad dainininkas Artūras Žabas-Beissoul ir prodiuseris Einius Jarutis kandidatuoja į net tris apdovanojimus – Metų grupės, Metų elektroninės muzikos grupės (šį prizą jau yra laimėję praeityje) ir Metų albumo (už savo antrąjį pilnos trukmės darbą „#ASecretContract”.
Tokie įvertinimai neatrodo pernelyg gausūs, kai susimąstai, kokį kelią per pastaruosius kelerius metus nuėjo vienas ekstravagantiškiausių Lietuvos duetų.
Pirmajame festivalyje „Granatos Live“ jis koncertavo ankstyvą popietę, prie scenos stovint maždaug dvidešimčiai žiūrovų.
Nuo nedidelių klubų elektroninės popmuzikos atlikėjai išaugo iki didelių salių – ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, kur bilietai į jų pasirodymus graibstomi, o kvietimų atvykti lietuviai sulaukia bent kelis sykius per metus.
Stilingą, svaigią, seksualią muziką kuriantis duetas įrodė, kad bent jau Lietuvos didmiesčių jaunimo simpatijas galima susirinkti, kuriant provokuojančius, spalvingus muzikos spektaklius ir grojant dainas, kurios atrodo nutolusios nuo popmuzikos radijo standartų.
„Buvimo ateiviu galia“, - toks šūkis puošė Beissoul ir Einiaus surengto koncerto „Compensa“ salėje „Electrofashion Show“ atributiką. Tiksliau nepasakysi.
Neįprasto tembro, gilų balsą turintis buvęs pantomimos studentas Beissoul scenoje ir klipuose atrodo visiškai išlaisvintas nuo bet kokio drovumo ir stereotipų apie popdainininko išvaizdą.
„Kartą pamiršau į festivalį pasiimti savo sceninės aprangos dalį – šortus. Baigėsi tuo, kad į sceną išėjau su apatiniais. Niekas to nė nepastebėjo“, - kartą taikliai savo susikurto įvaizdžio ypatumus apibūdino šis dainininkas.
Kelis tūkstančius žiūrovų talpinanti „Compensa“ - kol kas didžiausia salė, kurią savo pasirodymu Lietuvoje nusprendė šturmuoti duetas.
Atrodo, eksperimentas pavyko – bent jau salės parteris buvo pilnutėlis, o prie kasos būriavosi eilė norinčių į renginį suspėti paskutinę minutę.
Koncertui duetas sceną paruošė efektingai – pastatė dvi gigantiškas apskritimo formos apšvietimo konstrukcijas, šaudančius lazerių ir prožektorių spindulius, ir apvalų ekraną, demonstruojantį tobulai su muzika suderintas vaizdo projekcijas – geometrines figūras, didžiulį šviečiantį „disco“ rutulį.
Tačiau net jei jie į sceną atsivarytų visą Kauno zoologijos sodą ar atsigabentų paminklus iš Vilniaus aikščių, visos akys vis tiek kryptų į Beissoul.
Pats prie drabužių kūrimo prisidedantis dainininkas scenoje pasirodė su plačiomis juodomis, sijoną primenančiomis kelnėmis ir gigantiška skrybėle, jau po kelių dainų persirengė – liko su šortais ir juodu lietpalčiu.
Koncertui įpusėjus, žiūrovai pamatė ir tai, dėl ko jo pavadinime yra žodis "mada" - apie dvidešimt specialiai šiam koncertui paruoštų įspūdingų kostiumų, kuriuos ant į minią nusidriekusio podiumo demonstravo modeliai.
Bet žvilgsnį čia traukia ne tik drabužiai – Beissoul scenoje raito tokius judesius, kad net kai kurie profesionalūs šokių kolektyvai atrodo kaip kuklių pradinukų būrelis.
Pabrėžtinai manieringas iki beprotybės, šokantis kažką panašaus į pilvo šokį, plastiškai besiraitantis atlikėjas yra toks, su kuriuo neįmanoma palyginti nė vieno kito Lietuvos atlikėjo.
Muzika, žinoma, išlieka svarbiausia. Beissoul ir Einius turi mažiausiai šešis septynis kūrinius, dėl kurių minios lietuvių jau eina iš proto – tokius kaip „Bright U“ ar visišką euforiją salėje sukėlę „Laikas Paikas“ ir „Lion“ (su nepamirštamu vaizdo klipu).
Jų muzikoje – daug melancholijos, kuri, suderinta su šokiams tinkamais elektroniniais ritmais, sukuria svaiginantį pojūtį. Tokį, kad norisi dueto muziką vadinti „kosmine“.
„Turime sakyti „ačiū“ laisvės mūzoms, dėl kurių esame čia. Ačiū, kad jūs esate mes, o mes – jūs“, - koncerto pradžioje sveikinosi Beissoul.
Pataikydamas tiesiai į dešimtuką. Žiūrint į žiūrovų minią, atrodė, kad duetas jau sugebėjo suburti nuo jo paslaptingų, keistų, įsimenančių kūrybos polėkių jau priklausomą klausytojų gentį. Tokią, kuri paskui jį eis į visus būsimus nuotykius. Kurie, tikėtina, po šio koncerto gali būti dar didesni ir įdomesni.