Vasario 15-ąją „Milky Chance“ gros Vilniaus salėje „Compensa“ – tęsdami pasaulines gastroles, į kurių grafiką įrašyta per šimtą pasirodymų.
Nuo to laiko, kai 2013-aisiais išpopuliarėjo grupės daina „Stolen Dance“, jos muzikantai neturi kada galvoti apie tai, kad taip ir nespėjo įstoti į universitetą.
Paprasta, rami, melodinga, akimirksniu įsimenama daina „Stolen Dance“ iki šiol vien „YouTube“ perklausyta daugiau nei 300 milijonų kartų – neskaičiuojant kitų garso ir vaizdo platformų internete.
Praėjus keliems mėnesiams po pasirodymo daina tapo populiariausia Prancūzijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse.
Tą vasarą nuo šios dainos nebūtumėte pasislėpę niekur. Vienu metu „Milky Chance“ buvo dažniausiai minima grupė muzikiniuose interneto tinklaraščiuose, o jų hitas „Stolen Dance“ – vienas dažniausiai dainas atpažįstančia programėle „Shazam“ ieškomų kūrinių. Išgirdę dainą per radiją, sporto klube ar bare, milijonai žmonių akimirksniu norėdavo sužinoti, kas ją atlieka.
Kažkas per vidurį tarp folko, regio ir elektronikos – taip kritikai vadina „Milky Chance“ muziką, kuriamą kuklių vaikinų iš nedidelio Vokietijos miesto Kaselio (jame gyvena apie 200 tūkstančių žmonių).
Prikimusio balso, pasišiaušusių plaukų kupetą nešiojantis C.Rehbeinas ir linksmuolis, pokštus laidantis didžėjus Philippas Dauschas iš pirmo žvilgsnio atrodo netikėtas derinys.
Vien jau dėl to, kad C.Rehbeinas atrodo labai kuklus ir savo įkvėpimu vadina ne elektroninę, o bliuzo ir regio muziką.
Vis dėlto jie – neišskiriami draugai nuo mokyklos suolo. Laikų, kai dar kartu grojo džiazo grupėje.
Jai iširus paaugliai nusprendė kartu groti toliau, susigalvojo pavadinimą „Milky Chance“. Clemenso namuose kompiuteriu, gitara ir nesudėtinga muzikos redagavimo programa įrašė pirmąsias grupės dainas. Vos spėję baigti mokyklą tapo tarptautinėmis žvaigždėmis.
2013-aisiais „Milky Chance“ išleido debiutinį albumą „Sadnecessary“ – jis pakilo į populiariausiųjų dvidešimtuką ne tik Vokietijoje, bet ir JAV – šalyje, kuri paprastai šnairuoja į vokiečių muzikantus (jei tai ne „Rammstein“).
„Milky Chance“ grojo populiariųjų JAV laidų vedėjų Jimmy Kimmelio ir Jimmy Fallono šou, didžiausiame šalies festivalyje „Coachella“ ir už Atlanto dabar jaučiasi kaip namie.
Pernai pasirodė antras albumas „Blossom“, įrašytas su prie grupės prisidėjusiu gitaristu Antonio Gregeriu, turtingesnio skambesio, rodantis meilę ritmenbliuzui, rokui ir daugybei kitų žanrų. Jei „Milky Chance“ būtų kokteilis, muzikantai gautų prizą už lakiausią fantaziją, parenkant sudedamąsias dalis ir prieskonius.
Užpernai surengę pasirodymą festivalyje „Galapagai“ Zarasuose, jau po poros savaičių „Milky Chance“ pirmąkart gros Vilniuje.
„Aną vizitą pamenu lyg pro rūką“, – prisipažino kažkur šalia Monrealio „TV antenos“ telefonu pagautas C.Rehbeinas. Jis kalba ramiai, nuolat kuklinasi dėl žodžio „žvaigždė“ ir kiekvieną atsakymą baigia kikendamas, lyg apie save pasakoti jam vis dar būtų labai keista.
– Šiuo metu koncertuojate Amerikoje – kaip sekasi?
– Puikiai, bičiuli. Keturių savaičių gastrolės, gerai leidžiame laiką, grojame gerose salėse, ateina daug žmonių, beveik visur parduoti visi bilietai. Jaučiuosi gerai.
– Vokietijos grupėms retai pavyksta prasimušti Amerikoje. Per visą popmuzikos istoriją tai padarė tik kelios metalo, roko grupės ir elektroninės muzikos kūrėjai. Kodėl pasisekė jums?
– Gal todėl, kad kai pirmą sykį atvykome čia, dauguma žiūrovų nežinojo, jog mes vokiečiai. (Juokiasi.) Beveik visi, kurie ateidavo į koncertus, manė, kad esame iš Kalifornijos. Gal dėl išvaizdos, gal dėl muzikos, kuri įkvėpta Amerikos, nežinau.
Manau, mūsų muzika – tiesiog labai universali. Man smagu, kad esame žinomi užsienyje. Groti vien Vokietijoje būtų gana nuobodu.
– Pirmą sykį grosite Vilniuje. Ko mums iš šio koncerto tikėtis?
– Atliksime daina iš abiejų albumų, scenoje būsime keturiese. Gyvos ir elektroninės muzikos mišinys, daug gitarų, perkusinių garsų. Sakyčiau, muzika skamba energingiau ir dinamiškiau nei įrašuose.
– Pamenu, kaip prieš trejus metus mačiau jūsų koncertą Prancūzijoje. Salė – perpildyta, buvo labai karšta. Merginos garsiai cypė visą koncertą. Jums jau įprasta, kad taip būna?
– Tai privilegija, kad galime keliauti po visą pasaulį, skirtingus žemynus, ir visur kažkas ateina. Koncertai – vieta, į kurią susirinkę žmonės kartu švenčia muziką, pamiršdami skirtumus. Visi juda vienu dažniu, plaukia vienu laivu. Tai labai kieta, tai mums svarbiausia.
– Daina „Stolen Dance“ tapo populiari visame pasaulyje. Ar ją parašęs jautėte, kad taip bus?
– Ne. Rašiau tą dainą kelerius metus, dar nuo mokyklos suolo laikų. Niekada nežinai, ar daina žmonėms patiks.
Jaučiau, kad ji gali būti įsimenama. Jei žinočiau, kaip tokią parašyti, jau būčiau parašęs keturiolika tokių. Nėra recepto – arba netyčia pavyksta, arba ne.
„Stolen Dance“ – labai paprasta. Esame parašę dainų, kurios daug įdomesnės, sudėtingesnės, muzikalesnės, geriau išplėtotos, bet žmonėms patinka, kai viskas paprasta.
Mūsų grupė turi daug spalvų. Jei apie mus sprendžiate tik iš vienos dainos, nematote viso paveikslo.
Grupės superhitas „Stolen Dance“:
– Užaugote ir toliau gyvenate nedideliame Kaselio mieste. Jūsų netraukia dideli metropoliai, triukšmas, šurmulys?
– Tiesa. Viena vertus, Kaselyje prabėgo mūsų vaikystė, su šiuo miestu susiję daug prisiminimų. Esu prie jo prisirišęs.
Kita vertus, po ilgų gastrolių smagu čia grįžti – šio miesto tempas lėtas ir ramus, dingsta visi rūpesčiai. Visai kitaip nei Berlyne, kur jautiesi dirbantis ištisą parą.
– Interneto enciklopedija „Wikipedia“ jus mini tarp žymiausių žmonių, kilusių iš Kaselio, – greta pasakų kūrėjų brolių Grimmų. Jus tame mieste visi pažįsta, baruose nemokamai įpila išgerti?
– Gaila, bet ne. (Juokiasi.) Na, gal retsykiais. Bet daug nepažįstamų žmonių prieina paspausti rankos. Kai gyveni tokiame mažame mieste, vietos gyventojai žino, kas tu toks, bet reaguoja ramiai, nieko čia ypatinga. Gal dar ir dėl to man nesinori niekur kraustytis.
– Su Philippu vienas kitą pažįstate nuo vaikystės, bet kai autobuse kartu keliauji kelis mėnesius ir jauti vienas kito kojinių dvoką, draugystė kartais baigiasi.
– Tiesa. (Juokiasi.) Laimė, mums taip nenutiko. Smagu, kai keliauti per pasaulį gali su geriausiu draugu. Kartu perėjome ugnį ir vandenį, mūsų pomėgiai ir gyvenimo būdas, net problemos yra labai panašios. Tai geriausia, kas galėjo nutikti.
– Jūsų muzikos pagrindas – minimalizmas ir paprastumas. Ar tai atspindi jus kaip žmones? Neturite jokių keistų, prabangių pomėgių ar polinkių?
– Ne. Esame paprasti vaikinai, mėgstantys leisti laiką su draugais bare. Tiesą sakant, mūsų didžiausias pomėgis – krepšinis. Dėl to apsidžiaugiau, kad vėl atvyksime į Lietuvą. Žinau, kad jūsų šalyje šis sportas – labai populiarus. Tad mes ir lietuviai - kai kuo panašūs.
Gastroliuodami užsisėdime autobuse, todėl kaskart, kai atvažiuojame į naują miestą, stengiamės rasti krepšinio aikštelę ir pažaisti. Amerikoje tai paprasta – jų pilna visur.
Kuris iš mūsų žaidžia geriau? Philippas už mane aukštesnis, tuo viskas ir pasakyta. (Juokiasi.) Bet aš greičiau bėgioju.
– Jus išgarsino internetas. Prieš penkerius metus buvo etapas, kai buvote dažniausiai muzikos tinklaraščių minima grupė, tačiau patys to netgi nežinojote, nes retai landžiojote po internetą. Ar dabar jame leidžiate daugiau laiko?
– Nė vienas iš mūsų neturi paskyros socialiniuose tinkluose – feisbuke ar „Instagram“. Yra mūsų, kaip grupės, paskyrų, kuriose dalijamės informacija apie koncertus, bet asmeninių paskyrų nėra.
Paskaitau internete naujienas, pasiklausau muzikos, bet šiaip, sakyčiau, abu esame beveik izoliavęsi nuo interneto. Jis atima labai daug laiko.
Grupės klipas „Blossom“:
– „Milky Chance“ reiškia „pieniška galimybė“. Ką tai reiškia ir kokią juokingiausią paaiškinimą esate girdėjęs?
– Nereiškia nieko, nes aš tiesiog rimavau patinkančius žodžius iš kitų grupių pavadinimų. Šitas kažkodėl prilipo. Tuo metu man buvo keturiolika, tik pradėjau rašyti dainas. Sukūręs kiekvieną dainą sugalvodavau vis kitą grupės pavadinimą – svajojau, kad kada nors turėsiu grupę.
„Milky Chance“ buvo vienas tų sugalvotų pavadinimų. Jis ir liko, nors gal ir reikėjo pakeisti. Dabar jau vėlu. Kita vertus, jis rimuojasi su daina „Stolen Dance“, tad viskas gerai.
Gerbėjai internete vis spėlioja. Kai kurie spėjimai – labai juokingi. Anksčiau ne sykį girdėjau versiją, kad tai kažkaip susiję su pornografija. Iki šiol nesuprantu, ką tie žmonės turėjo omenyje. (Juokiasi.)
– Jūsų muziką sunku apibūdinti, tai kažkas per vidurį tarp elektroninės muzikos, regio, roko, folko. Ko jūs patys klausotės?
– Nesiklausau metalo, senojo roko. Mėgstu klausytis senų vinilo plokštelių – nuo popso iki soulo ir afrikietiškos muzikos. Abu mėgstame džiazą, bliuzą, regį, „Red Hot Chili Peppers“.
Nepasakyčiau, kad man patinka dabartinė elektroninė šokių muzika, – tiesiog nelabai įdomu. Patinka klasika, abu dainavome mokyklos chore.
Kartais pagalvoju, kad būtų smagu gyventi kelias dešimtmečiais anksčiau. Tai buvo nuostabūs laikai muzikai, daug aštuntojo dešimtmečio dainų mane įkvepia.
Kita vertus, dabar turime daugiau galimybių, kompiuterių, elektroninių instrumentų. Muziką kurti pasidarė lengviau. Pavyzdžiui, visas pirmąsias „Milky Chance“ dainas įrašėme namie, prieš 50 metų tai būtų buvę neįmanoma.
– Esate labai jaunas, kuriate muziką nuo paauglystės. Ar kada susimąstėte, ką veiktumėte, jei nebūtumėte muzikantas?
– Ne. Tapti žinomais muzikantais nebuvo mūsų planas. Neįmanoma to planuoti. Baigę vidurinę mokyklą tikėjomės pakeliauti po pasaulį, tada stoti į universitetą. O įrašėme pirmą albumą, staiga išgarsėjo daina „Stolen Dance“, internetas išėjo iš proto dėl jos, ir visi planai pasikeitė.
Manau, jei nebūtų atsiradusi grupė, vis tiek dirbčiau ką nors, kas susiję su muzika. Gal užkulisiuose, su kitais muzikantais. Tai man pati įdomiausia sritis, jokie kiti variantai neateina į galvą.
– Koks keisčiausias ar prabangiausias dalykas, kurį prašote parūpinti į užkulisius?
– Kartą juokavome, kad gerai būtų, jei kiekviename mieste koncertų rengėjai parūpintų šunį, kurį prieš eidami į sceną galėtume paglostyti. Bet ne, taip nė sykio ir nenutiko. (Juokiasi.)
Mes – paprasti vaikinai, mums užkulisiuose užtenka viskio ir vyno. Vynas ir viskis, daugiau nieko nereikia.
– Sakoma, kad karjeros pradžioje muzikantai išprotėja, niokoja televizorius viešbučiuose ir pakeliui palieka daug merginų sudaužytomis širdimis. O paskui aprimsta. Kaip yra su jumis?
– Taip, mes tapome profesionalesni. Pradžioje atrodo, kad visa tai vienas didelis nuotykis. Po kiekvieno koncerto eini linksmintis ir į viešbutį parsirandi tik paryčiais.
Jei taip gyvensi kelias savaites, ilgai neištempsi. Todėl dabar viskas tyliau ir paprasčiau. Po koncerto Vilniuje reikės nueiti kur nors pasilinksminti – juk pirmas sykis šiame mieste.
Grupės klipas „Down By The River“:
– Kokie jūsų gerbėjai? Yra tekę gauti keistų dovanų?
– Dažnai mums atneša piešinių, kuriuose pavaizduoti mes. Tai miela.
O kartą, atrodo, Liuksemburge nutiko istorija, kuri labai sujaudino. Viena mergina atnešė dovaną nuo draugės, kuri yra didelė mūsų gerbėja, bet dėl ligos negalėjo ateiti į mūsų koncertą.
Kai atidariau dėžę, aiktelėjau – ten buvo sudėtingas rankų darbo stalo žaidimas su figūrėlėmis, labai panašiomis į mus. Su specialiomis taisyklėmis, paaiškinimais ir taip toliau. Mes iki šiol žaidžiame, nors tos merginos niekada ir nesutikome.
