Prieš porą metų iširusios roko grupės „Antis“ lyderis sako, kad lietuviai – kantrūs, užsispyrę, bet kartais ir inertiški bei naivūs.
Švęsdamas valstybės atkūrimo šimtmetį 64-erių A.Kaušpėdas portalo lrytas.lt projekte „Aš myliu Lietuvą“ pasidalijo mintimis apie mūsų šalį, jos istoriją ir kasdienybę.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote? Kuo jums ta vieta ypatinga?
– Esu vilnietis. Užaugau Vilniaus centre, A.Rotundo gatvelėje šalia dabartinio Gedimino prospekto. Kas nežino – Augustinas Rotundas buvo pirmasis Lietuvos istorikas, gyvenęs XVI amžiuje.
Lankiau legendinę 23-iąją vidurinę mokyklą, kur dviem klasėmis aukščiau mokėsi Vytautas Kernagis.
Jau tuomet, įkvėptas Vytauto, grojau mokyklos šokiuose ir neturėjau kada ruošti pamokų. Tai mane ir suformavo.
– Koks maloniausias jūsų vaikystės prisiminimas?
– Brodo šlifavimas. Tada Gedimino prospektas vadinosi Lenino, bet mes jį vadindavome brodu.
Šlifavimas atitiko dabartinį socialinį pažinimą: brode surasdavome ir gražiausias panas, ir naujausią roko muziką.
– Jums smagiausia lietuviška šventė?
– Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena – Kovo 11-oji, nes buvau to stebuklo liudininkas.
Man tai smagi Laisvės diena, dar neapaugusi pasakomis ar mitais. Labai tikra šventė.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Aukštaitija. O konkrečiau – Šventosios slėniai, senvagės, liūnai, pušynai.
– O kuris Lietuvos miestas geriausias?
– Dvimiestis Vilnius–Kaunas. Šitaip susiklostė mano gyvenimas, kad esu vienas dviejuose.
Vilnius ir Kaunas – labai skirtingi miestai, puikiai papildantys vienas kitą. Taip, kaip, pavyzdžiui, Lisaboną – Portas ar Niujorką – Čikaga.
– Ar turite mėgstamiausią Lietuvos istorijos veikėją? Ir kodėl būtent jį?
– Mane visada domino mano bendravardis – LDK kunigaikštis Algirdas. Jo šūkis buvo „Visa Rusija turi priklausyti Lietuvai“. Rusai bijojo Algirdo, o dabar rusų bijome mes.
Tikiu, kad istorija cikliška ir dar sulauksime Algirdo laikų.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti? Ko jos paklaustumėte?
– Labai norėčiau papietauti su LDK didžiuoju kunigaikščiu Vytautu ir jį kruopščiai išklausinėti, kaip iš tiesų atrodė jo atstatyta po 1419 metų gaisro Vilniaus Aukštutinė pilis.
Parodyčiau jam savo pilies atstatymo eskizus. Jis, gal ką ir pataisęs, neabejoju, suderintų projektą.
Tada kviesčiau papietauti Vilniaus merą Remigijų Šimašių.
Parodyčiau Vytauto parašą ir paklausčiau, gal galėtų ir meras patvirtinti projektą.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė, dainininkas, lietuviška daina?
– Manau, Lietuva turi džiaugtis ir didžiuotis, kad turi Marijoną Mikutavičių ir Justę Arlauskaitę-Jazzu.
– Kokia mėgstamiausia jūsų lietuviška prekė?
– Norėčiau, kad tai būtų lietuviškas dizainas, architektūra ar muzika, bet mane dažniau sudomina lietuviškas maistas.
– Koks gardžiausias lietuviškas patiekalas?
– Rauginti kopūstai. Dieviškas skonis.
– Jums gražiausi lietuviški žodžiai?
– Dievas, širdis, kelias, žmogus.
– Jūsų manymu, kokie trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Geri: kantrybė, užsispyrimas, smalsumas. Nelabai geri: inercija, populizmas, naivumas.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Pažiūrėsim, kuomet dugną dėsim.
– Esate parašęs ne vieną gerai žinomą dainą apie Lietuvą. Ar yra minčių apie dar vieną?
– Visada rašiau tik apie Laisvę, o išeidavo ir apie Lietuvą.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– ... esu lietuvis. Lietuva man yra motina, kurią privalau gerbti, mylėti, ja rūpintis, jai padėti ir ją priimti tokią, kokia ji yra.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Linkiu tapti savimi. Linkiu tapti kūrėjais. Linkiu pagaliau pagauti laimės paukštę.
