Tačiau būtent taip nutiko su jaunu britų atlikėju King Krule, kuris jau kelerius metus yra alternatyvios muzikos klausytojų numylėtinis.
Kai lapkričio pabaigoje buvo paskelbta, kad Archy Marshallas (tikrasis King Krule vardas) pirmąkart atvyks į Vilnių, internete kilo susirašinėjimų banga, iš kurios aišku, kad daug kam ši žinia prilygta anskčiau atėjusioms Kalėdoms ar mylimiausios sporto komandos pergalei.
Koncertų rengėjų „8 Days A Week” (kurie lietuviams jau atvežė „alt-J“, Benjaminą Clementine'ą, „Foals“, „Rhye“ ir daugybę kitų keistesnės muzikos žvaigždžių) nuojauta pasiteisino šimtu procentų . Visi bilietai į menų fabriką „Loftas“, talpinantį kiek daugiau nei tūkstantį žmonių, buvo išgraibstyti greičiau nei per savaitę.
Buvo net mėginama susitarti dėl papildomo, antrojo King Krule koncerto Vilniuje, bet nepavyko. Tie, kurie nespėjo nusipirkti bilietų, iki pat koncerto dienos internete ieškojo galimybių tai padaryti iš perpardavinėtojų.
Panaši padėtis – visuose Europos miestuose, kuriuose King Krule groja šio koncertų turo metu.
Nuo Didžiosios Britanijos iki Lenkijos, interneto svetainėse šviečia užrašai „sold out“, liudijantys, kad visi bilietai į šio vaikino pasirodymus išgraibstyti.
Kodėl? Net nelengva paaiškinti. 2013-aisiais debiutinį albumą „6 Feet Beneath The Moon” išleidęs King Krule iškart tapo muzikos pasaulio sensacija.
Išblyškęs, liesas jaunuolis, kuriam tuo metu tebuvo aštuoniolika, žemu balsu dainavo savo tamsią poeziją, užliedamas ją purvinais gitaros garsais ir triphopo prieskoniais. Bambantys skeptikai sakė, jog tai – paaugliškas vogravimas po trijų alaus, tačiau publika manė kitaip.
Susižavėję kritikai jo muziką vadino „pankdžiazu“, o pasimelsti prie naujo muzikos išgelbėtojo altoriaus rinkosi ir reperiai, ir alternatyvos gerbėjai.
Pasipylė aukščiausi įvertinimai muzikos žurnaluose, kvietimai į populiarias radijo laidas ir liaupsių kupini straipsniai. King Krule iškart pradėtas vadinti jaunosios kartos nerimą ir mintis tobulai perteikiančiu poetu, rašančiu apie naktinį miesto liūdesį, meilės kančias ir vienatvę.
Kitaip tariant – kažką panašaus mes turime ir Lietuvoje. King Krule populiarumo banga kiek primena grupės „ba.“, nors jų muzika skamba visiškai skirtingai.
2015-aisiais A.Marshallas išleido repui artimesnį albumą „A New Place 2 Drown” - tiesa, šįkart savo tikruoju vardu, kartu su poezijos ir piešinių knyga, kurią sukūrė kartu su broliu.
King Krule grįžo pernai – albumu „The Ooz“, kuris yra akivaizdžiai brandesnis, sudėtingesnis ir įdomesnis, nei debiutinis jo diskas.
Į praėjusių metų geriausiųjų albumų trejetuką šį King Krule darbą įtraukė įtakingas leidinys „Vice“ ir jaunų muzikos snobų Biblija vadinama svetainė „Pitchfork“ - gal ir nereikia stebėtis, kad bilietai kasose neužsiguli.
Pats atlikėjas į Vilnių iš Varšuvos atvyko dar šeštadienį – jį buvo galima sutikti tą vakarą čia vykusiame kito įdomaus britų atlikėjo Ghospoet koncerte.
Muzikantai spėjo kartu ir pasilinksminti – jų koncertų organizatorius užsiminė, kad naktis buvo itin smagi.
Įžengus į „Lofto“ salę sekmadienį, atrodė, kad bilietų parduota net per daug – ji buvo tokia sausakimša, kad prasibrauti arčiau scenos nebuvo įmanoma.
Čia savo vietas užėmė ištikimiausi King Krule gerbėjai – jauni, įsijautę ir, kaip parodė jau pirmos koncerto minutės, kone kiekvieną savo dievuko dainos eilutę mokantys atmintinai.
Prieš dešimtą vakaro King Krule į sceną žengė su muzikantų grupe, kurioje yra ir saksofonininkas – šis instrumentas dažnai skamba naujajame jo albume.
Ironiškai besišypsantis, paaugliško veido, teatrališkų manierų dainininkas jau pirmaisiais kūriniais pradėjo vesti žiūrovus iš proto – iš salės sklido spiegimas, kartu dainuojami žodžiai ir garsūs reikalavimai pagroti vieną ar kitą dainą.
„Smagu būti čia“, - šyptelėjo britas ir vienas po kito pradėjo mėtyti gerai žinomas savo dainas, nuo pernai išleistos „Dum Surfer“ iki pirmajame albume skambėjusių „Ceiling“ ir „A Lizard State“.
Scenoje jis, kaip ir jo muzikantai, atrodo iki kaulų smegenų atsidavę savo reikalui. Gitara King Krule groja, lyg būtų nusiteikęs iki koncerto pabaigos iš jos palikti tik kelias skiedras, dramatiškai purto galvą, raito grimasas.
Jei albumuose, ypač pirmajame, iš jo muzikos sunkiasi melancholija, scenoje tos pačios dainos skamba kur kas energingiau.
Tai muzika, kuri kartais verčia visiškai sutrikti. Kartais King Krule skamba kaip ant viso pasaulio įniršęs pankas, bet tada pasigirsta poros minučių instrumentiniai intarpai, kurie puikiai tiktų džiazo festivaliui.
„The Ooz“, „Easy Easy“, „Baby Blue“ - koncertuose jis groja viską, ko gerbėjai gali norėti. Kita vertus, King Krule tiesiog dar nėra parašęs tiek dainų, kad galėtų sau leisti išmesti populiariausias.
Tai koncertas, kuriame žiūrovai yra kone lygiaverčiai stebuklo kūrėjai. Kad minia taip reaguotų į muziką – taip Lietuvoje pasitaiko, bet ne itin dažnai. Juolab kai ta muzika nėra tokia buka, kad įsimintų per tris sekundes.
Koncerto pradžioje su žiūrovais bendravęs santūriai, į jo antrąją pusę King Krule atsipalaidavo ir jau neslėpė šypsenos. Net jei taip pat jis sutinkamas kiekviename aplankytame mieste, matyti tokią karštą pirmąsyk matomų žmonių reakciją negali būti nesmagu.
Jei King Krule grotų „Siemens“ arenoje, ji tikriausiai nebūtų pilna. Bet tūkstantis pasišventusiųjų naujos kartos, neįprastai, keistai muzikai – tai jau daug.
Koncertas, kaip ir neseniai sostinėje grojusių britų „alt-J“ pasirodymas, patvirtino – Lietuvoje jau pakanka tų, kurie pasiruošę mokėti už muziką, kuriamą šiandien, o ne vakar. Kuo dar nustebins koncertų rengėjai? Kažką įdomaus paskelbti žadama jau po kelių dienų.
