Vilniaus Ozo gimnazijoje muzikiniai festivaliai vyksta jau ketvirtus metus. Juose moksleiviai groja vis kito garsaus Lietuvos ar užsienio muzikanto dainas.
„Tos gimnazijos direktorius – melomanas. Pirmus metus moksleiviai dainavo „The Beatles“, paskui - „Pink Floyd“, pernai – Andriaus Mamontovo dainas. Šįmet jie paskambino man ir papasakojo, kad vaikai dainuos mano dainas.
Buvo apie dešimt vaikų grupių, kurie tas mano dainas grojo ir dainavo. Turbūt per sukąstus dantis. Pasijutau kone kaip muzikos vadovėlio herojus. Keista, nežinau, ar turėčiau tuo džiaugtis. Bet buvo smagu. Pabuvau, pasiklausiau, paplepėjau. Koncertas, ir tiek.
Kita vertus, jausmas – lyg apsilankius savo laidotuvėse. Ar kokioje Vytauto Kernagio arba Stasio Povilaičio retrospektyvoje“, - juokėsi M.Mikutavičius.
Pernai tokiame jo garbei surengtame festivalyje apsilankęs Andrius Mamontovas juokavo, jog ateityje dar norėtų, kad jo vardu sostinėje būtų pavadinta troleibuso stotelė.
„Aš to nesitikiu. Bet kai Mamontovas gaus, tai, žinoma, ir aš stotelės užsimanysiu“, – šypsojosi Marijus.
47-asis gimtadienis jam kelia įvairių minčių.
„Būtų kvaila sakyti, kad nejaučiu bėgančių metų. Kai palygini savo pajėgumus anksčiau ir dabar, matau, kad kai kuriose situacijose turiu mažiau ištvermės.
Kita vertus, kol draugai ar mylima moteris neprimena, kiek man metų, jaučiuosi laimingesnis. Gyvenu kasdienybėje ir negalvoju, kad man jau 47-eri, bet kai pamatau prieš akis tą skaičių – taip, žinoma, baisu, žiauriai daug.
Kai buvau vaikas ir galvodavau apie tokio amžiaus žmones, man jie atrodė kaip gyvi numirėliai, perlipę savo ribą ir, tie, kuriems iš esmės jau „saulelė vakarop“. Bet kai pats esu tarp jų, jaučiuosi visai neblogai“, - pasakojo M.Mikutavičius.
Gimtadienių jis stengiasi nešvęsti, todėl ir šiandien nėra suplanavęs nieko ypatingo.
„Važinėju po miestą su krūva kitų reikalų, nieko negalvoju apie šventę. Bet gal vakare, jei bus nuotaikos, išslinksim vienai kitai taurei viskio“, - šypsojosi M.Mikutavičius.
