Žiūrėjau ir negalėjau atsistebėti – iš kur pas šią merginą tiek energijos ir šviesos.
Stebiuosi ir šiandien. Tai – 14-oji mano “Eurovizija”, ir kiekviena sykį nuoširdžiai išgyvenau dėl Lietuvos atlikėjų. Bet nė sykio nebuvo taip, kaip šiandien.
Ir ne tik todėl, kad už nugaros sėdintys lenkai dabar intensyviai internete ieško Lietuvos arenų ir klausinėja, kur kitais metais bus Eurovizija – Kaune ar Vilniuje, kuriame mieste preliminariai užsakinėt kambarius (nesijuokit, čia daug kas taip daro su nemokamo atšaukimo galimybe, nes kai tik paaiškėja, kuri šalis rengs konkursą, kainos pakyla kone akimirksniu, likus dar metams).
Ir ne, neskubėkim įsijausti į palankias prognozes, jos dažnai būna klaidingos. Ne prognozėse esmė.
Esmė tame, kad Ieva yra ypatinga. Pabendravęs su ja keliolika minučių, pajunti jai švelnumą (ir ne, Mariau, nieko nepagalvok, švelnumas gali būti broliškas, seseriškas, tėviškas, globėjiškas, čia kalbam būtent apie tokį).
Ji skleidžia neįtikėtiną pozityvumą. Kasdienybėje esu nepataisomas bambeklis, bet vakar pagalvojau, kad šalia jos pradėjau dažniau šypsotis. Šalia jos nesinori keiktis ir kalbėti nieko blogo.
Ieva tokia, kad ją apkabinti nori visi, kurie čia dirba – nesvarbu, iš Lietuvos, San Marino ar Olandijos. „Eurovizijos“ užkulisiuose ji yra širdžių karalienė. Ir ne tik užkulisiuose – šią savaitę Lisabonoje netyčia sutikti lietuviai papasakojo, kad taksistas iš oro uosto į viešbutį nuvežė nemokamai, vos tik išgirdęs, iš kur jie: „Aš už ją balsavau. Ji – nuostabi“.
Ir būtų lengva dabar šlietis, apsimesti, kad „visada žinojom, jog ji patiks „Eurovizijoje“. Aš, pavyzdžiui, nežinojau. Atrankoje buvo aišku, kad ji – gražiausia ir šilčiausia, ką turime, bet iki pat pusfinalio galvojau, kad „euroviziniam“ bardakui tai gali būti per subtilu, per melancholiška, per tylu. Kad pasilinksminti prie televizorių neįvertins to trapaus grožio, kurį Lietuva šįmet atsiuntė. Iš komentarų ir reitingų matyti, kad daug kas galvojo panašiai.
Ieva jau sugebėjo padaryti daug. Padaryti, kad „Eurovizijos“ finalas šįmet tikriausiai Lietuvoje turės rekordinį reitingą, nes žiūrės visi. Padaryti, kad po daug metų galbūt nesiriesim ir žiūrėsim tikėdami, kad galim toje lentelėje nuveikti šį tą rimtesnio. Bet net jei nepavyks (finale bus nepalyginamai sunkiau, gražių baladžių – daug, Ieva dainuoja pradžioje, pasirinko gana rizikingą sprendimą pakartojime rodyti ne priedainį, bet tai – jos teisė), man ji – jau laimėtoja.
„Imk mano balsą, tik nežiūrėk į mane, nes aš verkiu“, „ei, aš neverkiu, aš tik pjaustau svogūnus“, – čia tik pora komentarų YouTube po Ievos pasirodymo įrašu. Penkta, dešimt ar penkiolikta vieta – Ieva sugebėjo pataikyti į širdį milijonams, kurie jos dainoje ir žinutėje atpažino savo jausmus ir patirtis. Jei tai nėra muzikos tikslas, aš nežinau, kas yra muzikos tikslas.
Ir taip, jog pasirodymas yra šimtas procentų tikro jausmo. Kai jai sudreba balsas – to nesuvaidinsi ir nesurepetuosi.
Kas šiandien benutiktų, ji prašė tik vieno: „Būkim kartu ir siųskim geras mintis“. Lietuva šiandien finale dovanos Europai tris minutes grožio. Pasidžiaukim tuo visi.
Po pirmojo pusfinalio ji sakė, kad nereikia bijoti būti netobuliems. Viena, ką supratau per šiuos porą mėnesių – ji yra labai tikra. Ir vien jau dėl to, jei gyvenat užsienyje ir turite galimybę balsuoti – nepagailėkit tų kelių eurų. Ir paprašykit tai padaryti draugų ir kaimynų. Tai mažiausia, ko ši mergina verta.
