Jei sudėsite keturių „The Rolling Stones“ narių amžių, išeis 296 metai. Dar prieš dvidešimt metų į šios grupės koncertus gerbėjai veržėsi, galvodami, kad žymiausios visų laikų roko grupės istorija artėja prie pabaigos. Tuo metu išleista knyga apie grupę vadinosi „Seni dievai, beveik mirę“.
Dabar tai atrodo juokinga. Internete sklinda linksmi paveikslėliai, vaizduojantys grupės 74-erių metų gitaristą Keithą Richardsą – žili plaukai, cigaretė artrito subjaurotuose pirštuose, šimtais raukšlių išraižytas veidas. Bet vis dar ta pati velniškai šelmiška šypsena ir užrašas „turime susimąstyti, kokį pasaulį paliksime jam“.
„The Rolling Stones“ kartais išties atrodo nemirtingi. Kai prieš kelis mėnesius paskelbė dar vieną koncertų turą per Europą, ta proga duotame retame interviu K.Richardsas tik sukikeno: „Pabaiga? Kas kalba apie pabaigą?“.
Tikrovė, žinoma, šiek tiek kitokia. Po 2005-2007 metais surengto pasaulinio turo “A Bigger Bang”, kurio metu surengė 147 koncertus (tarp jų – Rio de Žaneiro Kopakabanos paplūdimyje, kur grupę stebėjo 2 milijonai žiūrovų), muzikantai nusprendė, kad tokios varginančios kelionės – jau ne jų amžiui.
Dabar „The Rolling Stones“ į kelionę išsiruošia kartą, daugiausiai – du sykius per metus, per vieną tokią išvyką sugrodami keliolika ar porą dešimčių koncertų. Tarp kurių visada paliekamos kelių dienų pertraukos poilsiui, o užkulisiuose visada būna medicinos įranga, kurios pakaktų nedidelei ligoninei – jei kuriam nors muzikantui pasidarytų bloga.
Koncertų – nedaug, todėl kiekvienas naujas „The Rolling Stones“ turas tampa dideliu įvykiu, o visi bilietai išgraibstomi per dieną ar dvi.
Net jei gerbėjai ir burba, kad, esą, prieš porą dešimtmečių į „rolingų“ koncertą buvo galima nueiti kur kas pigiau, o dabar bilietai tampa nebeįkandami. Į pasirodymą Berlyno olimpiniame stadione pigiausi bilietai kainavo 110 eurų, o tie, kurie norėjo stovėti kiek arčiau scenos, turėjo kloti ir 249 eurus.
Panašios kainos – į visus 14 koncertų, kuriuos Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir Lenkijoje į savo gastrolių „No Filter“ maršrutą šįmet įtraukė „The Rolling Stones“.
Tiesa, galima pirkti ir brangiausią, dviems žmonėms skirtą bilietą už 20 tūkstančių eurų – už jį siūlomos geriausios vietos stadione, vakarėlis užkulisiuose prieš ir po koncerto, išskirtiniai grupės suvenyrai ir „vyšnia ant torto“ – galimybė minutę pabendrauti bei nusifotografuoti su pačiais muzikantais.
Žinia apie tokią galimybę internete itin įsiutino daug metų grupę sekančius gerbėjus, kurie kaltino muzikantus begėdišku noru pasipinigauti, tačiau prikando liežuvį sužinoję, kad šie pinigai skiriami labdarai.
Visi 67 tūkstančiai bilietų į koncertą Berlyne buvo išgraibstyti – kaip ir į koncertus kituose miestuose, kur bilietų galima įsigyti tik iš perpardavinėtojų (dažniausiai – keliskart brangiau).
Nesunku tai suprasti – akivaizdu, kad bet kuris „The Rolling Stones“ turas gali būti paskutinis.
Prieš kelis mėnesius nufilmuotame interviu vyriausias grupės narys, 77-erių būgnininkas Charlie Wattsas, jau atrodė smarkiai pavargęs ir užsiminė, jog visai neliūdėtų, jei grupė nuspręstų, kad jau gana.
Tačiau kol kas keliaujantis „The Rolling Stones“ cirkas juda – į Berlyną grupė atskrido privačiu lėktuvu, puoštu grupės logotipu, pro vyšnių raudonumo lūpas iškištu liežuviu.
Muzikantai apsistojo mėgstamame viešbutyje – prabangiame „Kempinski Adlon“ už vos keliasdešimties metrų nuo Brandenburgo vartų. Prie įėjimo pastatytos apsaugos tvorelės – prie jų visas muzikantų viešnagės dienas stoviniavo būriai smalsuolių, svajojančių apie autografą ar asmenukę su legendiniais muzikantais.
„The Rolling Stones“ viešnagė – visada didelis įvykis. Miesto centrą dar popiet užplūdo žilstelėję grupės gerbėjai, pasidabinę marškinėliais su grupės pavadinimu, o vienoje pagrindinių gatvių dvylikai dienų įsikūrė speciali parduotuvė, kurioje buvo galima apžiūrėti vokalisto Micko Jaggerio sceninius kostiumus ir nusipirkti „The Rolling Stones“ suvenyrų.
„Rolingai“ į Berlyną atkeliavo ne vieni – kartu su grupės dainininku, 74-erių Micku Jaggeriu, laiką Vokietijos sostinėje leido jo mylimoji, 31-erių balerina iš JAV Melanie Hamrick, ir jų pusantrų metų sūnus Devereaux – aštuntasis M.Jaggerio vaikas, kartu su tėčiu keliaujantis į gastroles.
Auklių užkulisiuose netrūko – 71-erių gitaristas Ronnie Woodas į Berlyną irgi atvyko su savo mažylėmis, dvejų metų dvynukėmis Gracie Jane ir Alice Rose, kurių susilaukė su trečiąja žmona, už jį 31 metais jaunesne Sally.
Visas šis „vaikų darželis“ kelia juoką K.Richardsui, kuris ne sykį yra viešai sakęs, jog senatvėje vaikų susilaukti nusprendę jo bičiuliai „visai sukvailiojo“, bet niekam tai netrukdo – „The Rolling Stones“ muzikantai į užkulisius ir iš jų keliauja atskirais limuzinais.
Iki koncerto dar likus porai valandų, prie stadiono vartų susidarė spūstys, kuriose, kad patektum į vidų, teko stovėti bent valandą. Apsaugininkai itin griežti – visi įeinantys tikrinami iki siūlelio, įsinešti galima nebent mažytę rankinę (apie tai grupė kelias savaites trimitavo internete).
Viduje eilės iškart nusidriekia prie suvenyrų stendų – dėl „The Rolling Stones“ pamišusiems gerbėjams 40 eurų už marškinėlius ar 30 eurų už kepuraitę su grupės logotipu nėra per didelė kaina. Juolab kad kiekvienam šio turo koncertui pagaminami ir skirtingi, išskirtinio dizaino marškinėliai – puiki proga pasikabinti ant sienos ir prisiminti po daug metų.
Žiūrovų amžiaus vidurkis – maždaug 55-eri, jaunesnių nei trisdešimties čia reikia gerokai paieškoti.
Jaunimui neberūpi „The Rolling Stones“? „Ne, tiesiog labai brangu, o vyresni jau prasigyvenę ir dėl to nesuka galvos“, – nusijuokė eilėje prie alaus sutikta dvidešimtmetė Heike. Bilietą jai nupirko kartu į koncertą atėję tėvai.
Dar 1936-aisiais pastatytame stadione dažnai koncertuoja ryškiausios muzikos žvaigždės, bet ore – nuojauta, kad šis vakaras bus ypatingas.
Net jei „The Rolling Stones“ pastaruosius keliolika metų koncertuose dažniausiai groja beveik tas pačias dainas – savo populiariausius kūrinius iš septintojo ir aštuntojo dešimtmečių, puikiai suprasdami, kad naujų dainų iš esmės niekam nebereikia.
Net naujausiame grupės albume, 2016-aisiais po 11 metų pertraukos įrašytame „Blue & Lonesome”, nėra nė vienos naujos, grupės lyderių M.Jaggerio ir K.Richardso sukurtos dainos – tik naujai sugroti seni bliuzai, kurių jie klausėsi jaunystėje. Albumas, beje, vis tiek pelnė „Grammy“ statulėlę.
Koncerto scenografija – gana nesudėtinga. Keturi gigantiški vertikalūs ekranai ir scena su į minią nusidriekusiu podiumu – to pakanka, kad „The Rolling Stones“ sukurtų pasaulinio lygmens šou.
Prieš juos į sceną žengę britai „The Kooks“ stengėsi, bet atrodė gana liūdnai – su „pritildytu“ įgarsinimu ir tik dviem įžiebtais ekranais ši grupė, išpopuliarėjusi praėjusio dešimtmečio viduryje, šį vakarą tikriausiai buvo įdomi tik sau.
Prieš kelerius metus Latvijoje, viename didžiausių Baltijos šalių festivalių „Positivus“, „The Kooks“ buvo pagrindinės vakaro žvaigždės. Tačiau „The Rolling Stones“ – visai kitas kalibras, groti prieš juos – nedėkingas reikalas.
„Jūsų šį vakarą laukia geriausia grupė pasaulyje“, – publikai pataikavo vokalistas Luke'as Pritchardas, bent jau didžiausiems grupės hitams „Ooh La“ ir „Naive“ išprašęs šiokią tokią plojimų bangą.
Patys „The Rolling Stones“ į sceną žengė prieš devintą vakaro – nors „žengė“ gal ir nelabai teisingas apibūdinimas.
Energingas kaip įsimylėjęs studentas M.Jaggeris į sceną įlėkė bėgte, o kiti įlingavo ir ramiai sustojo – pernelyg dūkti jiems jau kiek per sudėtinga.
„Street Fighting Man“, „It's Only Rock'N'Roll“, „Tumbling Dice“ – kiekvienam roko gerbėjui žinomi hitai pasipylė jau koncerto pradžioje.
Visas žiūrovų santūrumas išgaravo akimirksniu – vokiškai su žiūrovais beveik be klaidų bendravęs M.Jaggeris juos užvedė taip, kad po penkių minučių jau šokinėjo ir klykė visas stadionas.
Vaizdas – mažų mažiausiai neįprastas. Gerai išlaikytą mumiją primenantis Ch.Wattsas ir jaunystėje grodavo, sugebėdamas nesuvirpinti nė vieno veido raumens ir stulbindamas bereikšme išraiška.
Tačiau prieš metus dalį plaučio dėl vėžio praradęs (chemoterapijos griežtai atsisakė, nes bijojo, kad nuslinks plaukai) R.Woodas ir K.Richardsas dažnai atrodo, lyg jau ir patys nelabai suprastų, kur jie yra ir kas jie yra. Tai yra, į stygas vis dar pataiko, tačiau K.Richardso šypsena išdavė – kartais ir jam pačiam visa tai, kas vyksta scenoje, atrodo kiek juokinga ir neįtikėtina.
„The Rolling Stones“ 2018-aisiais į priekį tempia stiprūs pritariantys muzikantai ir, žinoma, vis dar neprilygstamas publikos linksmintojas M.Jaggeris.
Pasakojama, kad kiekviename koncerte jis scena nubėga apie 15 kilometrų. Žiūrint į jį Berlyne, galėjai tuo patikėti – šėlo kaip paauglys, jei ne raukšlėtas veidas, niekaip nepatikėtum gimimo data, įrašyta jo pase.
„She's A Rainbow“, „You Can't Always Get What You Want“, „Paint It Black“, „Miss You“ – šios dainos jau yra įsismelkusios į roko muzikos DNR. M.Jaggeris jas ir šiandien dainuoja su tokiu pat užsidegimu, kaip prieš kelis dešimtmečius.
Kone kiekviena daina – su sava įdomia istorija. „Sympathy For The Devil“, kurią M.Jaggeris scenoje paįvairina šamaniškais judesiais ir šūkčiojimais, yra įkvėpta Michailo Bulgakovo knygos „Meistras ir Margarita“.
Šelmiška „Honky Tonk Women“ – Brazilijos prostitučių, kurias Mickas ir Keithas 1969-aisiais sutiko San Paulo baruose. “Brown Sugar“ – M.Jaggerio meilužės, pagimdžiusios jam pirmąjį vaiką (nors dainos pavadinimas – ir užuomina į taip žargonu vadinamą heroiną.
“Midnight Rambler” skamba kaip bliuzo opera, o “Miss You” – kaip “rolingų“ bandymas pataikyti į tuo metu išsikerojusią „disco“ muzikos madą.
Naujausia daina, skambėjusi šiame koncerte, yra 1989-aisiais parašyta „Slippin' Away“. Tai daug ką pasako apie tai, kas šiuo metu yra „The Rolling Stones“.
Grupė – simbolis, grupė – nostalgija, kuriai jau seniai nieko niekam nebūtina įrodinėti. Kurios kiekvienas narys – gyvas roko stabas, apie kurį neįtikėtinas istorijas galima pasakoti valandų valandas.
Net ir ramiausias grupės narys Ch.Wattsas kartą išgėręs trenkė į snukį M.Jaggeriui – nes šis drįso jį pavadinti „mano būgnininku“. „Ne aš tavo būgnininkas, o tu – mano sup...tas dainininkas“, – tada paaiškino Charlie. Žmogus, kuris į narkotikus visa galva įniko, žengęs į penktą dešimtį (kai visi jo bendražygiai kvaišalus jau stengėsi mesti), o garaže turi didelę senovinių automobilių kolekciją, nors nemoka vairuoti.
M.Jaggeris scenoje vis pribėgdavo ir apsikabindavo K.Richardsą. Du esminiai „riedantys akmenys“ yra artimi kaip broliai, nors nuolat vienas kitą traukia per dantį. Kartais net persistengdami. Nuo 2007 iki 2012 metų grupė nekoncertavo. Kalbama, kad dėl K.Richardso autobiografinės knygos, kurioje jis parašė, kad M.Jaggeris turi mažą penį. Dainininkas smarkiai įsižeidė, bet, roko gerbėjų laimei, šilto ir šalto matę bičiuliai galiausiai susitaikė ir vėl groja kartu.
Koncertui persiritus į antrą pusę, virš galvų jau lakstė tuščios (ir pilnos) alaus stiklinės – vokiečiai visiškai atsidavė šioms padūkusioms roko mišioms. „Ar norite dar?“ – šūkčiojo M.Jaggeris, iš rankovės traukdamas vieną kortą po kitos. Kai, bisui sugroję „Gimme Shelter“ ir nepamirštamąjį maištingo jaunimo himną „(I Can't Get No) Satisfaction“, „rolingai“ atsisveikino, laikrodis rodė, kad scenoje jie praleido dvi valandas ir dešimt minučių.
Ir praleido taip, kad žodis „pensija“ jiems tikriausiai skambėtų kaip įžeidimas. Energija, emocijos, kūriniai, kurių gali pavydėti bet kas – garbaus amžiaus sulaukę „The Rolling Stones“ turi viską, dėl ko jų koncertai vis dar verti kiekvieno melomanų sunkiai uždirbto euro.
Šią savaitę grupė surengs du paskutinius šio turo koncertus – Prahoje ir Varšuvoje (ten keliaus ir tūkstančiai lietuvių). Kas po to – nežinia. Pagal pastarųjų kelerių metų grupės logiką, bent jau artimiausius porą metų koncertų Europoje tikėtis neverta. Prieš pernai pradėdami pirmąją dabartinių gastrolių dalį, muzikantai šiame žemyne grojo 2014-aisiais. M.Jaggeriui liepos pabaigoje sukaks 75-eri. Ar “The Rolling Stones” dar apskritai sugrįš į sceną, kol kas negali atspėti niekas. K.Richardsas sako, kad sustabdyti grupę gali nebent vieno jos narių mirtis.
Aštuntajame dešimtmetyje „The Rolling Stones“ buvo vadinami pavojingiausia pasaulio grupe – dėl skandalų užkulisiuose, sekso orgijų su gerbėjomis, dėl kurių tėvai drausdavo savo dukterims eiti į koncertus, problemų su teisėsauga (M.Jaggeris ir K.Richardsas teisti už narkotikų laikymą) ir maištingų nuotaikų, kurias išprovokuodavo savo žiūrovams.
Tie laikai baigėsi. Dabar „The Rolling Stones“ – tiesiog linksma veteranų grupė, vis dar sugebanti kas kelias dienas parodyti, kas yra geras roko koncertas. Tačiau neskubėkite galvoti, kad M.Jaggeris apsiramino.
Prabėgus porai dienų po grupės viešnagės, paaiškėjo, kad kartu su savo drauge jis trečią nakties išsmuko iš viešbučio ir nuvažiavo į „KitKat Club“ – pagarsėjusį Berlyno elektroninės muzikos, sekso ir fetišo klubą, kuriame vyrai ir moterys linksminasi pusnuogiai, leidžiama beveik viskas, o įvairiems publikos poreikiams tenkinti įrengtos net kėdės iš ginekologų kabinetų.
Pasakojama, kad M.Jaggeris ten gėrė tik vandenį, bet šoko iki paryčių. Ne, į pensiją jam dar anksti. Niekas nebedrįs lažintis, kad po penkerių metų „The Rolling Stones“ vėl nešokdins stadionų. Šiems vyrams nieko nėra neįmanoma.
