Šviesiaplaukės linksmuolės iš Velso Elizabeth Humfrey (tikrasis Betsy vardas) istorija mažų mažiausiai ste-binanti.
Mažoje žąsų fermoje užaugusi mergina vėliau persikraustė į Londoną, įstojo į žinomą „Central St Martins“ menų kolegiją, baigė mados dizaino kursą ir pagal specialybę įsidarbino garsiuose mados namuose „Balenciaga“ Paryžiuje.
Atrodė, kad jos karjera klostosi puikiai, tačiau prieš trejus metus ji viską metė, grįžo į gimtinę, apsigyveno namelyje ant ratų šalia savo tėvų ūkio ir atsidavė paauglystės aistrai – kurti muziką ir dainuoti.
Pirmąją dainą „Fair“, kurioje jautėsi soulo muzikos įtaka, Betsy išleido užpernai. Prieš metus pasirodė jos debiutinis albumas, gerai įvertintas kritikų.
Dainininkė jau koncertavo žinomoje Londono salėje „Scala“, ne viename populiariame festivalyje, dažnai koncertuoja Vokietijoje. Šį savaitgalį ji pasirodys festivalyje „Granatos Live“ Rumšiškėse – greta Ritos Oros, George’o Ezros, Duke’o Dumonto, „Rudimental“ ir kitų užsienio žvaigždžių.
„Festivalis miške? Jėga. Ar galiu atsivežti savo šunis?“ – laukdama kelionės į Lietuvą spirgėjo Betsy.
Mados pasaulį į muziką be širdies skausmo iškeitusi mergina „Stiliui“ papasakojo apie savo koncertą Karlui Lagerfeldui, mėgstamiausias parduotuves ir pašėlusius pramogų pasaulio užkulisius.
– Kaip apibūdintumėte žmones, kurie ateina į jūsų koncertus?
– Jauni, seni – visokie. Bet visi jie atrodo nusiteikę linksmintis ir šokti. Energingi, aistringi vakarėlių žmonės.
– Ar jūs pati – žmogus, kuris nuolat linksminasi, eina į klubus šešis vakarus per savaitę?
– Taip dažnai – jau nebe, turiu pernelyg daug darbų. (Juokiasi.) Mėgstu linksmintis, išgerti, pašokti. Bet kai ryte reikia keltis, eiti į studiją ir dainuoti, negali iš vakarėlio grįžti šeštą valandą ryto. Nors praėjusią savaitę man taip vis tiek nutiko. (Kvatojasi.)
– Savo pirmojo albumo dainas parašėte nudėvėtame namelyje ant ratų, kuris tapo kone jūsų kūrybos simboliu. Ar vis dar jį turite?
– Ne, jį išvežė. Jis buvo labai senas, surūdijęs, iš esmės jau nebetinkamas gyventi, nors vis tiek jame gyvenau. Dabar jau gyvenu Londone padoresnėmis sąlygomis.
– Popmuzikos scena šiais laikais perpildyta ambicingų vaikinų ir merginų, kurie svajoja apie sėkmingą karjerą. Ar įmanoma išsiskirti iš minios?
– Viena vertus, net labai lengva, nes labai daug muzikos yra visiškai vienoda. Jei kuri ką nors įdomesnio, žmonės tave pastebės.
Bet didžiausia problema, kad dabar internete lengvai gali pasiekti visą pasaulio muziką, todėl tavo dainos turi būti ypatingos, kad klausytojai skirtų joms laiko ir nepaspaustų mygtuko „kitas“.
– Jūs – ne iš tų, kurie kuklinasi. Neslepiate, kad norite populiarumo, šampano upių ir apdovanojimų. Koks svarbiausias jūsų tikslas?
– Būtų smagu surengti savo koncertą prestižinėje Londono salėje „Royal Albert Hall“. Bet dar labiau noriu parašyti vieną dainą, kuri išliks amžinai, kurios klausysis mano anūkai su draugais.
Nes būtent tokios kitų dainos mane įtraukė į muzikos pasaulį. Nenoriu rašyti kūrinių, kuriuos po metų norėsis išmesti į šiukšlių dėžę.
Tokios dainos, pavyzdžiui, yra Amy Winehouse „Rehab“ ir Adele „Someone Like You“. Jos išlaikys laiko egzaminą.
– Dirbote Paryžiuje mados namuose „Balenciaga“. Daugybė jaunų žmonių apie tai svajoja, o jūs viską metėte ir nusprendėte rašyti muziką. Ar nebuvo minčių, kad darote klaidą?
– Žinoma, buvo. Žinau, kaip smarkiai man pasisekė, kad turėjau tą darbą. Daugybė mano bendraamžių man pavydėjo.
Buvo sunku visa tai palikti. Juolab kad nepažinojau nieko muzikos versle, buvau parašiusi tik keletą dainų. Šokau į tamsą nežinodama, kas nutiks.
Jei būčiau likusi mados pasaulyje, mačiau aiškų kelią, kaip galiu padaryti gerą karjerą. Muzikos pasaulis man tuo metu buvo visiškai svetimas.
Pasisekė, nes būsimasis mano vadybininkas internete atrado mano įrašą ir susidomėjo. Kitaip neįsivaizduoju, kaip aš, mergina iš nedidelio miestelio Velse, bū-čiau galėjusi prasimušti į muzikos sceną.
– Akivaizdu, kad vis dar labai domitės mada. Kokią parduotuvę Londone būtinai reikėtų aplankyti mūsų skaitytojams?
– Noting Hilo rajonas – puiki vieta tiems, kurie ieško drabužių. Ten yra dvi vintažinių rūbų parduotuvės, kurias labai mėgstu, – „Found And Vision“ ir „Relic“.
Ten galima rasti daug garsių dizainerių drabužių, prekės labai kruopščiai atrinktos, pardavėjai linksmi.
– Kuris dizaineris – jūsų mėgstamiausias?
– Vis dar mados namai „Balenciaga“. Bet labai mėgstu ir praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio „Versace“ drabužius.
– Kai pozuojate fotosesijoms, filmuojatės klipams, jums tikriausiai neprireikia stilisto?
– Juokingiausia, kad reikia. Tai labai įdomu – galiu parinkti drabužius kitiems, bet kai reikia pasirinkti sau, praverčia šviežias kito žmogaus žvilgsnis.
– Kokioje keisčiausioje vietoje jums yra tekę dainuoti?
– Sykį teko dainuoti vakarienėje, kurią surengė mados pasaulio garsenybės – dizaineris K.Lagerfeldas ir fotografas Mario Testino.
Tai buvo visiška beprotybė. Vakarėlis vyko viename seniausių Paryžiaus restoranų. Prabangūs baldai, krištoliniai šviestuvai ir taip toliau.
Vakarienė buvo surengta vos trisdešimčiai svečių. Tarp jų buvo ne tik Karlas ir Mario, bet ir reperė Nicki Minaj, sėdėjau per vieną kėdę nuo dainininko Pharrello Williamso.
Beje, ten buvo ir dainininkė Rita Ora, kuri dainuos „Granatos Live“, bet ji manęs turbūt neprisimins, nes ji dabar neįtikėtinai garsi. Žodžiu, vien garsūs ir turtingi.
Labai keistas koncertas, nes ir šiaip sunku dainuoti tokiam mažam žmonių būreliui, juolab kai jie vakarieniauja. Norėjosi įsižnybti, kad nesapnuoju.
– K.Lagerfeldas garsėja kaip žmogus, kurio emocijų per medinę veido išraišką ir akinius nuo saulės neįmanoma įžvelgti. Jis bent jau plojo?
– Ačiū Dievui, jie visi plojo. (Juokiasi.) Kitaip būtų išvis baisu. Dainuodama stengiausi į nė vieną iš jų nežiūrėti, nes ir taip jaučiausi sutrikusi.
O gaila, nes būtų smagu prisiminti vaizdą, kaip K.Lagerfeldas ploja. Arba pasikeisti telefono numeriais su Pharrellu.
Beje, su juo buvau susitikusi ir anksčiau, kai dirbau mados namuose. Tada užsiminiau, kad noriu dainuoti, jis mane padrąsino ir palinkėjo sėkmės. Buvau nu-stebusi, koks jis mielas ir normalus. Bet, žinoma, per tą vakarienę jis manęs ne-prisiminė. (Juokiasi.)
– Galite palyginti, kas vyksta mados ir muzikos pasaulio užkulisiuose. Ar tiesa, kad mados pasaulyje kur kas daugiau prabangos ir beprotybės?
– Tai tiesa, šimtu procentų. Mados pasaulis visiškai trenktas, ten vyksta labai įspūdingi vakarėliai, kuriems išleidžiami kalnai pinigų.
Man atrodo, mados verslas vis dar toks, koks buvo muzikos verslas geriausiais laikais, kol neatsirado internetas ir sumažėjo pelnas.
Buvau mados vakarėliuose, kuriuose liejosi cisternos nemokamo šampano, prabangiuose operos teatruose, kur linksminosi šimtai nuostabiai atrodančių modelių ir garsenybių, dėjosi dalykai, apie kuriuos geriau nepasakoti.
Muzikos pasaulyje, gaila, taip nebėra. Pora dešimtmečių per vėlai gimiau. Muzikos pasaulyje džiaugiesi, kai gauni nemokamos kavos.
– Jūsų balse girdėti nostalgija. Jei norėtumėte, ar galėtumėte grįžti į mados pasaulį?
– Teoriškai galėčiau, bet jaučiu, kad dabar mano namai – muzika. Būtų smagu kada nors, pavyzdžiui, sukurti savo drabužių liniją. Nemažai garsių muzikantų tai daro. Pavyzdžiui, Kanye Westas.
– Viename interviu sakėte, kad mados pasaulyje išmokote vieną taisyklę – niekada nemegzti romantiškų santykių su vyrais modeliais. Vis dar jos laikotės?
– Dabar jaučiuosi kiek nejaukiai. (Juokiasi.) Na, gerai, tai nėra auksinė taisyklė. Turiu daug gerų draugų, kurie yra modeliai. Ir jie šaunūs žmonės. Tad gal turėčiau atsiimti savo žodžius.
Bet, kaip čia pasakius, kai esi jauna ir kvaila, modelių vyrų patrauklumas tave gali užhipnotizuoti. Tai pavojinga. (Kikena.) Geriau jau tegul jie būna tiesiog draugai.
– Per pasaulį ritasi „Metoo“ banga, vis dažniau kalbama apie priekabiavimą pramogų pasaulio užkulisiuose. Ar jums neteko to patirti?
– Ne, savo aplinkoje nepastebėjau jokio netinkamo elgesio. Net ir kai dirbau mados namuose, nors girdžiu, kad ten to pasitaiko. Gal dėl to, kad aš buvau dizainerė, esu girdėjusi, jog modeliai ir aktorės dažniau tai patiria.
Kita vertus, aš – gana triukšminga, drąsi mergina. Žmonės manęs dažniausiai bijo. (Juokiasi.) Gal ir dėl to niekas nelindo.
– Užaugote nedideliame Velso kaimelyje ūkininkų šeimoje. Ar nejaučiate noro kada nors ateityje grįžti ir, pavyzdžiui, auginti žąsis?
– Oi, ne. Ten labai šalta, daug lyja. Kartais pagalvoju, kad norėčiau ateityje turėti didelį gražų namą Italijoje, auginti porą vištų.
Bet Velsas – pilka, lietinga vieta. Gamta graži, bet man norisi saulės. Nenorėčiau senatvėje gyventi ten, kur šalta.
– Ar kas nors jus vadina tikruoju vardu – Elizabeth?
– Juokingiausia, kad niekas manęs niekad taip ir nevadino. Ir tėvams, ir seneliams nuo mažens buvau Betsy.
Žinote, kodėl mane pavadino Elizabeth? Nes mano tėvas jaudinosi, kad jei užaugusi sumanysiu tapti teisininke, vardas Betsy skambės nepakankamai solidžiai ir prabangiai.
Ir, žinoma, aš juos baisiai nuvyliau, nes teisininke taip ir netapau.
– Jie vis dar klausia jūsų, kada susirasite normalų darbą?
– Tai baigėsi pernai, nes jiems atsibodo klausinėti. Bet taip, aš esu savo šeimos anekdotas ir nesusipratimas.
