Lrytas.lt interviu: garsus islandų muzikantas O. Arnaldsas Vilnių pamilo iš pirmo žvilgsnio

Islandas Olafuras Arnaldsas (32 m.) vadinamas vienu įdomiausių savo kartos kompozitorių. Trečiadienį savo muziką jis atliks ir Lietuvoje.

„Mano muzika naudojama reportažams apie futbolą, nors man jis visiškai nerūpi“, – juokėsi rytoj Vilniuje savo kūrybą pristatysiantis O.Arnaldsas.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
„Mano muzika naudojama reportažams apie futbolą, nors man jis visiškai nerūpi“, – juokėsi rytoj Vilniuje savo kūrybą pristatysiantis O.Arnaldsas.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Olafuras Arnaldsas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Feb 19, 2019, 6:56 PM

Nuo pankroko ir metalo savo karjerą pradėjęs kuklus šiaurietis dabar kuria visai kitokius garsus.

Jis yra parašęs muzikos baletui, teatrui, televizijai, kinui. Gastroliavęs su viena žymiausių Islandijos grupių „Sigur Ros“ ir įrašęs originalių Frederico Chopino kūrinių interpretacijų.

O už muziką serialui „Broadchurch“ 2014-aisiais Olafuras pelnė BAFTA apdovanojimą.

Jo muzika – dažniausiai gana švelnūs, svajingi, eksperimentiniai garsų peizažai, dėl kurių Olafuras priskiriamas prie dabar tarp melomanų itin populiarios „naujosios klasikos“ bangos.

Tačiau O.Arnaldsas turi ir kitą pusę – su bičiuliu Janusu Rasmussenu yra įkūręs kur kas energingesnę technomuziką grojantį duetą „Kiasmos“, su kuriuo pernai vasarą pirmąsyk lankėsi Lietuvoje.

Nepavargstantis eksperimentuotojas yra išleidęs keturis solinius albumus ir kelias dešimtis įrašų, sukurtų su kitais atlikėjais.

Dėl sugebėjimų nardyti po skirtingus žanrus ir iš jų sulydyti naują skambesį jis dažnai vadinamas muzikos alchemiku.

Trečiadienio vakarą O.Arnaldsas surengs pasirodymą Vilniaus koncertų salėje „Compensa“. Prieš jį muzikantas davė interviu „Lietuvos rytui“.

– Pernai lankėtės Lietuvoje, koks įspūdis?

– Buvau maloniai nustebintas Vilniaus – jis toks gražus. Praleidau tris dienas, grožėjausi žavingu senamiesčiu, pagalvojau, kad tai – šauni vieta gyventi. Įsimylėjau šį miestą iš pirmo žvilgsnio.

Apsilankiau ir Vilniaus baruose, pralinksmino, kad daug jų yra Islandijos gatvėje.

Kaip smagu, kad jūs prisimenate, jog mes pirmieji pripažinome jūsų atkurtą nepriklausomybę.

– Esate sukūręs daug labai skirtingos muzikos. Ką grosite Vilniuje?

– Daugiausia – naujausio albumo „Re:member“ kūrinius ir šiek tiek senesnių solinių mano melodijų. Tai – tarsi pažintis su mano muzika. Grosiu pianinu, sintezatoriais, kartu pasirodys styginių kvartetas ir būgnininkas.

Pamatysite naujausiame albume panaudotą kompiuterinių technologijų sistemą „Stratus“ – paprastai kalbant, man grojant siunčiami signalai į du kitus pianinus, kurie pagal tai patys pritaiko ir groja kitus garsus.

Sudėtinga paaiškinti, geriau išgirsti. (Juokiasi.)

– Karjeros pradžioje esate grojęs pankroką ir metalą. Ar jums vis dar patinka ta muzika?

– Šiek tiek. Buvau labiau pankas nei metalistas. Pankroko filosofija, kad pats gali viską pasidaryti ir nekreipti dėmesio į autoritetus, man patinka ir dabar – net jeigu dabar jau groju kitokią, daug ramesnę muziką.

Ar yra muzikos žanrų, kurių visiškai nemėgstu? Ne. Jei daina gera, ji yra gera.

– Koks buvo įdomiausias darbas jūsų gyvenime?

– Tikriausiai koncertas, kurį surengėme Luvro muziejuje Paryžiuje su vokiečių muzikantu Nilsu Frahmu. Man teko groti ir improvizuoti septynias valandas – nuo vidurnakčio iki aušros.

Neblogas ištvermės išbandymas, bet ir praturtinusi patirtis. Kylant saulei apėmė neįtikėtinas jausmas. Dauguma žiūrovų išbuvo visą naktį. Kai kurie užsnūdo. (Juokiasi.)

– Jūsų kūriniai skamba daugelyje TV laidų ir filmų, o kai kuriems muziką parašėte specialiai. Pavyzdžiui, dokumentikos laidai „Gimę tą pačią dieną“, kuri kuriama ir Lietuvoje. Ar tai padidina publikos susidomėjimą jūsų kūryba?

– Priklauso nuo laidos. Tačiau taip, pavyzdžiui, serialas „Broadchurch“, kuriam aš parašiau visą muziką, tikrai praplėtė mano auditoriją, ypač Didžiojoje Britanijoje. Ir pritraukė žmones, kurie galbūt niekada nebūtų manimi susidomėję.

Kai mano muzika buvo panaudota filme „Bado žaidynės“ arba seriale „Sekso magistrai“, tai irgi atvedė daugiau žmonių į mano paskyras socialiniuose tinkluose. Bet sakyčiau, kad efektas – trumpalaikis.

– Už kurį iš šių darbų gavote daugiausia pinigų? „Bado žaidynės“ buvo labai populiarus filmas visame pasaulyje.

– Gavau mažiau, nei daug kas mano. Kino pasaulis sugalvojo daugybę būdų apgauti muzikantus. (Juokiasi.) Bet nesiskundžiu.

Patekti į „Bado žaidynių“ garso takelį tuo metu man buvo labai didelis pasiekimas.

Kita vertus, aš net ne visada žinau, kur mano muzika naudojama. Filmams ar serialams reikia mano leidimo. Esu atmetęs tokių pasiūlymų – jei sumanymas labai keistas ar mano muzikos prašoma reklamai kokio nors produkto, kuris man nepatinka.

Tačiau TV kanalams leidimų nereikia, tai, pavyzdžiui, Anglijoje mano muzika dažnai naudojama futbolo reportažams apie gražiausius įvarčius. Tai keista, nes gyvenime nesu matęs rungtynių, futbolas man visai nerūpi.

– Netgi Islandijos rinktinės, kuriai dabar gerai sekasi?

– Na, gerai, porą jos mačų mačiau. Tačiau man visiškai nepatiko. Nesvarbu, kad žaidė Islandija. (Juokiasi.)

– Esate kūręs metalą, eksperimentinę, popmuziką, dažnai esate pristatomas ir kaip naujosios klasikinės muzikos atstovas. Jūsų kūriniai po kelių šimtų metų bus atliekami salėse, kaip Bacho ar Mozarto?

– Manau, ne, nors aš to ir nesužinosiu. Nepritariu terminui „naujoji klasika“, nerašau muzikos, kurią turėtų atlikti kiti.

Kaip ir kiti „naujosios klasikos“ artistai, aš esu labiau prodiuseris, atlikėjas, o ne kompozitorius, kurį galima lyginti su klasikais.

– Islandija – mažai gyventojų turinti šalis, turinti begalę nuostabių muzikantų, kuriais žavisi ir užsieniečiai. Kodėl?

– Tiksliai nežinau, bet gal todėl, kad mūsų šalis – sala. Nuo likusios pasaulio dalies izoliuotose vietose išsivysto savita kultūra, unikalus požiūris.

Taip yra ne tik su Islandija. Juk dar neseniai, kai nebuvo interneto, mūsų šalis buvo labai uždara. Kitose salose irgi galima rasti labai savitos muzikos, tik ji gal ne taip smarkiai paplitusi pasaulyje.

– Jūsų pusseserė Olof Arnalds – irgi gerai žinoma muzikantė. Ar jus užsieniečiai kartais supainioja?

– Anksčiau tai įvykdavo dažniau, nes jos karjera buvo aktyvesnė. Dabar vis dar pasitaiko – esu girdėjęs, kad turistai nori nusipirkti jos albumą, o nusiperka mano, ir atvirkščiai.

– Paplitęs stereotipas, kad islandų muzikantus dažniausiai įkvepia unikali, atšiauri gamta, todėl ir muzika tokia neįprasta.

– Taip, ir mane tai šiek tiek erzina. Manau, kad gamta čia niekuo dėta.

– Kitas stereotipas – kad islandai kibirais maukia vietinę degtinę, varomą iš bulvių, ir dievina anyžinius saldainius.

– Dėl degtinės – pokštas, mes ją peršame turistams, nors patys nė velnio nemėgstame. (Juokiasi.)

O dėl anyžių – tiesa, mes dėl jų pamišę. Kai keliauju į gastroles, visur vežuosi didelę dėžę islandiškų saldainių, kad nepritrūktų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.