„Mano balso tembras labai atpažįstamas. Jaunystėje netgi to gėdijausi. Man atrodė, kad kalbu per aukštai, kad tembras per švelnus ir moteriškas. Tačiau pastangos balsą „pastorinti“ buvo bergždžios, tad susitaikiau.
Kai skambinu į kokią nors įstaigą – banką, polikliniką ir t.t., – jau po kelių akimirkų suprantu, kad kitapus esantis žmogus mane atpažino. Kartais mano pašnekovas nesupranta su kuo konkrečiai bendrauja, tiesiog sako, kad „Jūsų balsas man kažkur girdėtas“, o kartais supainioja su klasioku ar kokiu seniai girdėtu draugu.
Kurioziškų situacijų tikrai netrūksta. Ši situacija man ir pačiam uždeda tam tikrą naštą ir atsakomybę.
Jei taip atvirai, juk suprantat, kaip kartais norisi aprėkti kokį antstolį, kuris susipainiojęs užblokavo visas tavo sąskaitas (reali situacija), bet negali.
Nes supranti, kad tave pažino. Ir nors gyvenime, galbūt, niekada to žmogaus nesutiksi, bet vis viena tenka elgtis kultūringai. O kartais taip norisi pabūti kiaule“, – sakė Stanislavas Stavickis-Stano.
