Kasdienybę, meilę ir atminties (ne)būtį į vieną kūrinį sujungia šiandien pristatomas grupės „Solo Ansamblis“ vaizdo klipas „Neturėjom dainos“.
Ši, daugiausiai dėmesio iš naujausio albumo „Olos“, sulaukusi daina, – labai gerai įvertinta publikos, žinomų kritikų bei kultūros žinovų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
Bet kas, sekantis grupės Solo Ansamblis veiklą, nenustebs pasirinkimu pristatyti būtent šios dainos klipą, mat ji jau spėjo tapti dažniausiai klausomu albumo kūriniu „Spotify“ platformoje. Intymi, atvira ir asmeniška, – tokie epitetai lydi „Neturėjom dainos“, kurios motyvas gimė vienam iš grupės narių su šeima lankantis Lanserotės saloje (Ispanija).
„Idėja klipui kilo pasikalbėjus su saloje vykstančio festivalio „Muestra de Cine de Lanzarote“ organizatoriumi Javieru Fuentesu, kuris atskleidė galimybes pasinaudoti asociacijos „Red del Cine Doméstico“ sukaupta archyvine namų kino medžiaga.
Būtent šioje bazėje radome autentiškus archyvinius kadrus, mėgėjiška kamera filmuotus pačioje Lanserotėje“, – kūrybinės minties ištakas prisiminė grupės narys Vytautas Leistrumas.
„Sala ir jos gyventojai buvo pirmas ir pagrindinis dalykas, kuriam nusprendėme skirti didžiausią dėmesį, – apie klipo montavimo procesą pasakojo jo režisierius Tomas Jokūbonis, – kapstėmės archyvuose, kuriuose radome namų kamera įamžintas ekskursijas, buitinius, savadarbius kadrus.
Juose matyti patys salos gyventojai, šeimos, giminaičiai, svečiai. Tokių kadrų gali pavydėti ir patyrę kino kūrėjai. Kodėl? Nes tokį intymumą sunku suvaidinti.
Žmonės mėgaujasi kamera, nebijo prieiti per arti, nesijaudina dėl to, ar jiems pavyks išlaikyti kameros, stebinčiojo dėmesį. Susižavėjome paprastumu, o gal ieškojome kažko keisto...“
Kartu su multimedijų menininku Vytautu Juozėnu, keistumo ir visai grupės kūrybai būdingo išskirtinumo, „Neturėjom dainos“ klipui prideda ir degančios juostos vaizdai.
Šis efektas buvo kurtas gyvai: sustabdžius projektoriaus sukamą 16mm celiulioidinę juostą, ją ima kaitinti lempos karštis, chemikalai užverda ir juosta pradeda lydytis. Toks, atrodytų visiems suprantamas net simboliškas vaizdas papildo ne tik klipo estetiką, atliepia filmuotą laikmetį, bet ir leidžia kūrėjams įsiterpti į autentiškus kadrus, ne tik juos nutraukiant, bet ir savotiškai papildant.
Netikėtai pasibaigusi, sudegusi juosta, – lyg staiga nutrūkusio atsiminimo vizualizacija, atminties šuolių ir nutylėtų pasakojimų šaltinis.
Kaip ir visa grupės „Solo Ansamblis“ kūryba, „Neturėjom dainos“ klipas palieka nemažai erdvės stebinčiajam ir klausančiajam.
Archyviniai kadrai montuojami jungiant juos ne į nuoseklius šeimos gyvenimų pasakojimus, o į emocijų pripildytų akimirkų sekas, kuriose galima atpažinti dainą, kūrėją, save, artimą...
Prisiminti trapų jau prabėgusį momentą, kažkada atrodžiusį eilinės kasdienybės kadrą, šiandien talpinantį viso prabėgusio laiko bagažą, kuriantį amžinos kasdienybės šventę.
