Norvegai „Wardruna“ šiaurietišką magiją pasiuntė tiesiai į klausytojų namus

Tamsaus ir paslaptingo šiaurietiško folkloro šamanai iš Norvegijos „Wardruna“ nusprendė nepasiduoti pandemijai ir paskutinį kovo savaitgalį sukvietė savo gerbėjus į originalų renginį – savotišką naujo albumo pristatymą internetu. Įsigiję bilietą, itin atmosferišką daugiau nei valandos trukmės pasirodymą žiūrovai galėjo stebėti namuose, jiems patogiu metu.

 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ muzikoje naudojama daug senovinių instrumentų (pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.)<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ muzikoje naudojama daug senovinių instrumentų (pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.)<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 „Wardruna“ pasirodymas Lietuvoje, baltiškos kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, 2017 m.<br> M. Puidos nuotr.
 Tiesa, geriausia tokius vaizdus stebėti kuo didesniame ekrane. Arba – projektoriumi ant sienos.<br> A. Rutkausko nuotr.
 Tiesa, geriausia tokius vaizdus stebėti kuo didesniame ekrane. Arba – projektoriumi ant sienos.<br> A. Rutkausko nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Apr 1, 2021, 3:46 PM, atnaujinta Apr 2, 2021, 11:56 AM

Pasauliui gyvenant karantino sąlygomis, muzikantai atsidūrė itin nepavydėtinoje padėtyje o alternatyvioji scena susiduria su dar didesniais iššūkiais – čia ir mažiau klausytojų, o ir tie patys yra gerokai reiklesni. Tačiau tarp tokios scenos atlikėjų bei klausytojų susidaro ir glaudesnis ryšys – nes kūrėjai į savo klausytojus žiūri ne iš aukšto, o kaip į lygiaverčius, o fanai stipriai palaiko savo mėgstamus atlikėjus. Todėl tokie atvejai, kai pinigai šiais keistais laikais mokami už visiškai virtualų, bet autentišką ir kokybišką turinį, alternatyviojoje scenoje nėra reti.

Ir tai, ką praėjusį savaitgalį savo gerbėjams pasiūlė „Wardruna“, atitiko visus galimus reikalavimus – kokybę, originalumą, o svarbiausia – galimybę bent kuriam laikui užsimiršti, kad jau seniai tupi įkyrėjusiuose namuose, ir bent trumpomis akimirkos pasijusti, lyg vėl būtum festivalyje ar koncerte.

Runų magija

„Wardruna“ – jau 18 metų egzistuojanti ambient / šiaurietiško folkloro / tamsiojo folkoro grupė, kūrybos keliu vedama lyderio Einaro Selviko. Tai grupė, iki pat giliausių šaknų persisunkusi Šiaure ir skandinaviškuoju šamanizmu: dainų tekstai norvegų kalba (bet kažkodėl tai visiškai netrukdo net ir nemokant nė vieno šios kalbos žodžio. Pats vokalas, jo maniera šiuo atveju yra žymiai svarbiau ir išraiškingiau), lėtas, ramus tempas, tarsi norvegiškais fjordais aidintys balsai ir neįprasti, paslaptingi instrumentai.

Pastarieji, beje, tikrai nepaprasti – „Wardruna“ savo kuriamoje muzikoje naudoja labai daug originalių šiaurietiškų instrumentų: lurą (įspūdingas pučiamasis šiaurės germanų tautų instrumentas), šamaniškus elnio odos būgnus, Kraviko lyrą (seniausios Norvegijos lyros, datuojama viduramžiais, reprodukcija), jouhikko (tristygė suomiška lyra), pučiamuosius ožio ragus, dambrelius ir kitką. Grupės kūryboje net medžio kamieno fragmentas gali tapti lygiaverčiu instrumentu.

Pats pavadinimas „Wardruna“ reiškia „paslapčių saugotoją“ arba „tą, kuri šnibžda“. Runos – tai senovės germanų rašmenys, abėcėlė, bet turėjusi ir didelę maginę, šamanistinę svarbą. Kiekviena runa – tai ne tik raidė, bet ir konkretaus daikto ar sąvokos simbolis, o kai kuriais atvejais – ir burtas, už/pra/keikimas.

Galima sakyti, „Wardruna“ gimė iš daug ekstremalesnio muzikinio projekto – juodojo metalo (angl. black metal) grupės „Gorgoroth“: čia grojo tiek E. Selvikas, tiek dabar jau iš „Wardruna“ pasitraukęs Kristianas Eivindas „Gaahlas“ Espedalas. Bet tai – ne toks jau ir retas atvejis, kai ekstremalios muzikos kūrėjai atranda save ir kitose muzikos kryptyse.

„Wardruna“ Lietuvoje paskutinį kartą lankėsi 2017 metais – didžiausiame baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ (prieš tai – 2014 m. festivalyje „Kilkim žaibu“), kur po rugpjūčio nakties žvaigždėmis bandė paskleisti savo šiaurietiškus burtus. Vienų vertinimu, tąkart norvegams tai puikiai pavyko, kitų vertinimu – vis dėlto „Wardruna“ galbūt nėra iš tų grupių, kurių gyvi pasirodymai būtų stipresni nei patys grupės įrašai.

Pats, turiu pripažinti, tąkart priklausiau antrajai stovyklai. Pasirodymas buvo įspūdingas, atmosferiškas – bet naktis jau buvo vėsi, grupės pasirodymas prasidėjo po vidurnakčio, o „Wardruna“ kūryba tikrai nepulsuoja energija, tad sprendimą baigti klausytis grupės pasirodymo įsitaisius palapinėje tąkart laikiau visai sėkmingu.

Tačiau dabar atsiradus galimybei kad ir virtualiai sudalyvauti vienos įspūdingiausių šiaurietiškojo folkloro grupių albumo pristatyme, nė kiek nedvejojau. Tiesa, prie galutinės vakaro sėkmės prisidėjo ir techniniai niuansai, bet apie juos – šios apžvalgos pabaigoje.

Baltojo kranklio paslaptys

Naujasis grupės albumas, turėjęs pasirodyti pernai, bet dėl koronaviruso pandemijos išleistas tik šiemet, vadinasi „Kvitravn“ – „Baltasis kranklys“. Krankliai germanų-skandinavijoje turi ypatingą aurą: pasak mitų, vyriausiasis dievas Odinas turėjo du kranklius – Huginną (Mintis) ir Muninną (Atmintis), kurie skraidydavo po žmonių pasaulį, stebėdavo ir nusiklausydavo, kas vyksta, ką kalba žmonės, ir viską pranešdavo savo šeimininkui.

Kranklių motyvas Skandinavijos mitologijoje ir folklore – labai dažnas ir svarbus, o kaip koncerto pradžioje sakė grupės lyderis, baltasis kranklys – tai itin šventas paukštis. O turint omenyje kranklių kaip žinianešių mitologinį vaidmenį bei metus, kada turėjo pasirodyti albumas, įrašas tapo savotiškai pranašišku.

Per daugiau nei valandą trukusį iš anksto įrašytą ir įspūdingai sumontuotą gyvą pasirodymą „Wardruna“ atliko trylika dainų – ir kaip būna ir tradicinių koncertų atveju, atliko ne tik kūrinius iš naujo albumo, bet ir geriausias savo dainas.

Koncerto pradžia tapo naujojo albumo titulinė daina „Kvirtravn“ – ir pasirodymas prasidėjo gana tradiciškai, tarsi nedidelio klubo scenoje. Ir pirma šovusi mintis, kodėl šis koncertas ko gero bus įsimintinesnis už pasirodymą „Mėnesyje Juodaragyje“ – nes muzikantai yra čia, tiesiai prieš tave, tavo kambaryje – o ne atskirti nuo tavęs klausytojų minios.

Taip, žiūrėti „Wardruna“ iš arti – žymiai įspūdingiau nei iš už šimto ar daugiau metrų. Be to, pati kambario aplinka labiau dera prie „Wardrunos“ muzikos atmosferos – senovinio tarpeklio, gilaus fjordo ar tamsaus, sunkiai įžengiami miško kampo. Tai ypač pasijuto vėliau atliktuose kūriniuose – ypač per „UruR“ (Taurai), kur galima buvo beveik pasijusti priešistorinėje oloje, prie kurios įėjimo šnopuoja galingas archajiškas raguotis. Ir baugu, bet ir savotiškai jauku – ir kažkiek animistiškai sakralu. Matyt, medžiotojų-rinkėjų genai mūsų viduje snaudžia ne taip jau giliai, kaip norėtų galvoti XXI amžiaus žmogus.

Sceninis dainos apipavidalinimas buvo parinktas taip pat labai taikliai: oranžinė šviesa – tokia, kokią ant urvo sienų meta laužai – ir tokia, kokią skleidžia rūke besileidžiantis saulės diskas. „UruR“ labai sėkmingai (tiek akustiškai, tiek ir vizualiai) išnaudojamas ir luras – milžiniškas (nors plonas) varinis ragas plačiomis žiotimis, primenantis ir besistiebiantį medį, ir lelijos lapą ežero paviršiuje. Bendras vaizdas (ir garsas) – švelniai siurrealu, mistiška, lėta ir galinga.

Vienu įspūdingiausių pasirodymo dainų tapo ir laiko patikrintas grupės kūrinys „Fehu“. Pavadinimas reiškia ir pirmąją runų abėcėlės raidę, ir „turtą“, „gyvulių bandą“ – tačiau priešingai archajiškai konotacijai, sceninis apipavidalinimas vietomis labiau priminė retrofuturistinį „synthwave“ žanro videoklipą – bet nepaisant visko, puikiai suderėjo su kūrinio tema ir skambesiu. Charakteringai dūzgianti moraharpa (specifinis XVI a. norvegiškas smuikas), hipnotizuojantis būgno ritmas, moteriški vokalai, peraugantys į šnabždesius, šamaniškas skandavimas – bet priešingai nei pagalvotum, lazerių spindulius primenančios šviesos scenoje visai šiai archajikai visai ne trukdė, o tik sustiprino įspūdį.

Iš kitų stebuklingą atmosferą sukūrusių dainų dar verta paminėti „Isa“ (Ledas). Dainos pradžia – lyg iš upės dugno per ploną ledo sluoksnį stebėtum išorinį pasaulį. Vėliau – skendėjimas šaltoje mėlynoje šviesoje ir ne ką šiltesnėje melodijoje, kurią audžia vokalistė Lindy Fay Hella, apsivilkusi kukliu, bet akį traukiančiu kostiumu su juodų kranklio plunksnų pelerina.

Virtualus grupės pasirodymas baigėsi gana simboliškai – kūriniu „Helvegen“ (Kelias į pragarą). Tik senovės germanų-skandianvų pragaras buvo gerokai kitoks nei krikščioniškasis: čia siautė ne liepsnos, bet šaltis, o valdė pragarą ne raguoti velniai, bet dievybė Helė, kuri apibūdinama kaip „pusiau kerinti gražuolė, pusiau – pūvantis lavonas“. Ir į pragarą čia patenkama ne už blogus darbus, bet už netinkamą gyvenimo būdą: į Helheimą (Helės karalystę) patenka tie, kurie miršta ne mūšyje (tokie patenka į Valhallą, kur puotauja per naktis ir iš esmės vardan malonumo mušasi dienomis), o tie, kurie miršta nuo ligos ar senatvės.

Vizualinis tokios dainos sprendimas buvo parinktas vėl gi labai gerai. Atrodytų – turėtų spindėti šalta mėlyna šviesa, ledu ir požemiais, tačiau pasirinkta rūko tema ir pavieniai tamsą sklaidantys fakelai ne ką mažiau sėkmingai perteikė skandinaviško pragaro vienišumą, žvarbą ir prakeikimą.

Ir visa tai – tik kelios įspūdžių nuotrupos iš kruopščiai sukurto ir nuoširdžiai sugroto koncerto, puikaus garso (dar vienas privalumas prieš visiškai gyvus pasirodymus), kokybiško montažo, įspūdingo apšvietimo ir gilios atmosferos.

Apibendrinant, „Wardruna“ muzika turėtų stipriai patikti lietuviams – ar bent jau tiems, kurie deklaruoja, kad jiems artimas miškas, gamta. Šių norvegų muzikoje pilna gamtos, animizmo – nes kaip renginio įžangoje sakė grupės lyderis, būtent tai ir yra jo įkvėpimas.

Kelionė neišeinant iš namų

„Mes negalime būti tame pačiame kambaryje, bet padarysime geriausia, ką galime, kad pasiektume ir aplankytume jus“, – koncerto pradžioje sakė E.Selvikas. Galiu paliudyti, kad norvegams pavyko.

Vizitas pasisekė – tai buvo valanda užsimiršimo, kad štai sėdi kambaryje, kuriame leidi jau ketvirtą mėnesį – ir dar neaišku, kiek teks čia sėdėti. „Wardruna“ vaizdai ir garsai leido persikelti į keliolika skirtingų pasaulių – ir padarė tai subtiliai bei įtaigiai.

Be to, sukūrė įspūdingą vakarą ne tik man, senam grupės gerbėjui – šalia išplėtęs akis ant lovos sėdėjo ir dešimtmetis sūnus, tik retkarčiais įterpiantis kokį komentarą (kas jam – itin retas atvejis, paprastai jis nenustygsta vietoje). Įrodyta – archajiška atmosfera, gilus melodingumas, nekasdieniai vaizdai gali sudominti ne tik jau gerai pažįstančius tokią muziką, bet ir nė karto jos negirdėjusius.

Tiesa, geriausia tokius vaizdus stebėti kuo didesniame ekrane. Arba – projektoriumi ant sienos. Pirmiausia peržiūrėjęs „Wardruna“ pasirodymą tamsoje skendinčiame kambaryje, projektoriumi kurdamas bent poros metrų įstrižainės vaizdą, antrą kartą žiūrėjau nedideliame 15 colių įstrižainės (38 cm) Full HD ekrane. Ir nors abu būdai turėjo savo privalumų (kompiuteryje vaizdai buvo žymiai kontrastiškesni), vis dėlto žiūrėjimas projektoriumi buvo nepalyginamai įtaigesnis.

Verta pagirti ir pasirodymą garsą – klausantis aukštesnio lygio garso technika, kokybė puiki, bet nelabai trukdo klausantis net ir gana kukliomis projektoriaus kolonėlėmis.

Šiam koncertui buvo svarbi erdvė – ir kuo jos daugiau, tuo geriau. Taip priartėjama prie jausmo, kad esi priešais sceną, o ne stebi ją kur nors iš kino mechaniko kambariuko, per mažyti langelį. Todėl vis dėlto tokį dalyką (o šis pasirodymas kada nors dar tikrai bus parodytas, kurioje nors vaizdo turinio platformoje) geriausia stebėti maksimalaus įmanomo dydžio ekrane.

Ir taip, technologijos šiais laikais yra didelė jėga. Didelė jėga kurti, atkurti ir atsidurti kažkur kitur, kur realybėje negali būti – bet kaip parodė šis „Wardruna“ pasirodymas, naujovės visiškai neprieštarauja senoviškoms tradicijoms. Senoviniai skandinaviški burtai – tiesiai tavo kambaryje. Melodingai maurojantis tauras tavo svetainėje. Ir tai yra nepaprasta.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.