„Ne kartą esu pavadinta kempine. Dainų rašymas iš dalies man yra kaip dienoraštis, tik nebūtinai aš esu pagrindinė visų istorijų veikėja, labiau stebėtoja“, – prisipažįsta Greta Jančytė.
Ir ši daina yra klasikinis to pavyzdys. Kai išsiskyrė artimi draugai, jų liūdna istorija tiesiog įsėdo Gretai į galvą. „Glaudžiai bendravom, visom gyvenimiškom problemom dalijomės...
Kai taip nutiko, mane stipriai paveikė. Kad apie tai nuolat negalvočiau, ėmiau ir parašiau šią dainą. Kūryba man padeda išlaisvint susikaupusias emocijas“, – sako ji.
Dainininkė įsitikinusi, kad gebėjimas įsijausti į kitų problemas ir išgyventi jas kaip savo būdingas nemažai daliai kūrybingų žmonių. „Be to turbūt negalėčiau dainų rašyti“, – mano ji.
Tačiau su tuo nėra lengva gyventi. Kai apsėda kitų problemos ar užvaldo šalia vykstančios gyvenimo dramos, Greta taip giliai į jas panyra, kad tarsi atitrūksta nuo realybės.
„Kartais būtent dėl to tampu velniškai komplikuota ir išsiblaškiusi asmenybė, su kuria gali būti sunku susikalbėti“, – sako ji.