Džordana Butkutė – atvirai: apie išgyventą psichologinę duobę, stiprybę negrįžti prie alkoholio ir svajones Ruošiasi didžiausiam šou

Dainininkės Džordanos Butkutės gerbėjai paliudys: yra buvę labai įspūdingų scenos karalienės koncertų. Bet toks, koks įvyks gruodžio 3 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje, pranoks visus ankstesnius.

Džordana Butkutė ruošiasi didžiausiam šou.<br>lrytas.lt montažas.
Džordana Butkutė ruošiasi didžiausiam šou.<br>lrytas.lt montažas.
Džordana Butkutė.<br>„Bajerčius Photography“ nuotr.
Džordana Butkutė.<br>„Bajerčius Photography“ nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>„Showart“ nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>„Showart“ nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>PIX nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>PIX nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>PIX nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>PIX nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>PIX nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>PIX nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>PIX nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>PIX nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Prokadras nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Ryčio Šeškaičio nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.<br>Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.
Džordanos Butkutės koncerto akimirka.
Daugiau nuotraukų (42)

Lrytas.lt

Feb 21, 2022, 12:59 PM

Interviu Džordana pasakoja apie vienintelį ir nepakartojamą šou „Super Džo“, ką tik išgyventą psichologinę duobę, stiprybę negrįžti prie alkoholio ir svajones, kurios gali išsipildyti.

– Džordana, atsargesni sakytų „iki gruodžio dar reikia išgyventi“. Bet spjaukime per petį ir pakalbėkime apie tai, koks bus koncertas „Super Džo“, kurį ketinate vienintelį kartą – gruodžio 3-iąją – surengti „Žalgirio“ arenoje.

– Kol kas viskas – brėžinių ir užsakymų stadijoje. Dar anksti atskleisti konkrečias detales, bet galiu pasakyti: uch, kaip bus stipru. Vien pirotechnikos užsakyta tiek ir tokios, kokios iki šiol nei viename koncerte nebuvo. O kur dar šviesos, garsas... Kai dirba tokia įspūdinga komanda, ir kai geriausias pasaulyje mano prodiuseris Elegijus Strasevičius toks užsidegęs – ką ir kalbėt, viskas aišku. (Šypsosi.)

– Šiais neramiais laikais, kai nežinai, ant kurios bangos keteros gali atsidurti po pusmečio, lieka tik žavėtis žmonėmis, kurie neatsisako visų laikų didžiausio koncerto ambicijų...

– Kai Elegijus ištarė, kad yra toks planas, aš tik antakį pakėliau: tu rimtai? Akim išsprogusiom į jį žiūrėjau. Visokių klausimų buvo. Ar jau tikrai bus galima rengti tokius koncertus? O net jei galima – dar kone metai prieš akis! Bet jau priėmiau tai kaip realybę.

Tiesą sakant, tai – vienintelis logiškas sprendimas, kaip pagaliau bent moraliai galėtume išsiveržti iš šitos kilpos. Kai buvo paskelbta pandemija, scenos žmonės turėjo taip apsikarpyti sparnus, tiek susimažinti, kad liko praktiškai be nieko: be svajonių, ambicijų, tikslų, nematantys perspektyvos nei dirbti, nei gyventi. Kad pakiltum naujam skrydžiui, žinoma, reikia drąsos. Bet ar ne aš buvau ta, kuri kartą jau kėlėsi iš pelenų? Žinau, į ką einu ir žinau, kad verta.

– Karantino žaizdas dar laižosi ne tik dirbantys ant scenos, bet ir perkantys bilietus į koncertus.

– Taip, žmonės – lyg iškirsti, išbalansuoti, vieni kitų bijo. Tauta pasimetusi, pavargusi, jau net įpratusi laukti, kada čia ką vėl trumpins. Daugelis klausia: o kokia bus tvarka, ar dar reikės galimybių pasų? Vis tik viskas dar gana šviežia. Ir mes negalime tiksliai atsakyti, koks bus gruodis. Bet kiekvienam žmogui reikia plano: ar savo šventes planuoti, ar atostogas, ar pirkinius. Mums taip pat jo labai reikėjo. Kalbu ne apie planavimą, kokias jachtas pirksim, kad Dievą juokintume. Bet koncertas yra realus dalykas ir jį turi planuoti.

Kiek gyvensi – nežinai, tačiau areninio šou negali suorganizuoti čia ir dabar. Tai ne į parduotuvę nueiti: „Jei šiandien nespėsiu, tai rytoj prieš darbą duonos nusipirksiu“. Tokio šou pirštais spragtelėjęs nepadarysi, todėl gyveni ir ruošiesi.

– Ko gero, yra jausmas, tarsi viskas vėl – lyg pirmą kartą?

– Po šitos nenormaliai ilgos pandeminės pauzės tikrai taip atrodo, – lyg pirmą kartą koncertuočiau „Žalgirio“ arenoje!

– O pameni patį pirmąjį savo koncertą didžiausioje Kauno salėje?

– Neatsiminsiu metų, bet tai buvo toks koncertas, kad net mūsų gastrolių autobuso padangas gerbėjai prapjovė! Tai – Kauno sporto halės laikai, arenų Lietuvoje dar nebuvo. O halėje koncertavo „Smokie“, „Nazareth“... Mes atvažiavome, renginys prasidėjo, o salė netalpina tiek norinčių, kiek jų susirinko: vieni kitiems ant pečių sulipę, halę apgulę. Lauke žmonių – beveik tiek pat, kiek viduje. Visi tikėjosi, kad bus papildomas koncertas, o nebuvo. Tada ir nukentėjo padangos...

– Reakcijos nepavadinsi adekvačia.

– Daug dalykų tuomet vyko kitaip. O į koncertus žmonės tiesiog veržėsi. Pamenu, kokios driekėsi eilės. Atrodo, Maiklas Džeksonas atvažiavo! Bet kažkokių maniakų, pavojingų persekiotojų nebuvo. Tik vaikinai, sužinoję, kokiame viešbutyje apsistojau, žiemą sniego gniūžtes į kambario langus mėtydavo, kad prieičiau. Suprask, kabino. (Juokiasi.)

– O jei ne apie tokias linksmas patirtis... Kaip išgyvenai pandeminį laiką, kai, atrodo, dar labai ryškiai matai save dainuojančią 10-iai tūkstančių gerbėjų ir staiga – durys užsidaro: jokių arenų, jokių koncertų?

– Man buvo šakės. Iš pradžių nespėjau suvokti, kas nutiko. Pateiksiu žiaurų pavyzdį: taip jautiesi, kai miršta artimas žmogus. Viskas lyg per miglą. Neatsisveikini, nesupranti. Turi praeiti laiko.

Taip jaučiausi ir paskelbus pandemiją: matau, kad tikrai viskas užsidaro, dingsta šviesa. Atsiranda kaukės, dezinfekcija, pasirodo kraupūs pranešimai apie mirtis... Paskui vartai truputį prasiveria, šviesos spindulį tik spėji pamatyti, ir vėl užsidaro.

Vieną dieną Elegijus sako: „Arenas reikia pamiršti ilgam, tai greit nesibaigs“. Vietoj to, kad ramintų, guostų – „viskas praeis“... „Galėjai taip garsiai nepasakyti“, – suburbėjau. Bet ne kvaila juk – ir pati supratau, kad nieko gero. Visi koncertai nukeliami, užsidaro vieni, kiti rūmai, atšaukiami privatūs renginiai... Paskui, kai vėl šiek tiek galėjome įkvėpti „koncertinio oro“, atsitiko taip, kad tiesiog desperatiškai griebėme jautį už ragų. Kvietė – ir važiavome, nes nežinojome, kiek laiko galėsime sau leisti gyvus koncertus.

Man buvo labai baisu. Atrodė, štai kokia ji – pabaiga. Anksčiau juokdavausi, iš „pasisveikinimo–atsisveikinimo“ koncertų. Maždaug, „jūs laukėt – aš sugrįžau“. Aš tokių dalykų nedariau. Bet įsivaizduokite, ką man reiškė pajusti, kad pabaiga atėjo, o aš net nespėjau atsisveikinti!

Džiaugiausi, kad bent roko filmo „Labirintas“ idėją įgyvendinome. Per patį baisumą, po kaukėmis, atskirty... Žinoma, tai buvo virtualus išėjimas su nauju albumu „į žmones“, bet nors tokia žinia, kad esame gyvi, kad kuriame.

Tai buvo lyg paskutinis kartas, nes viskas labai priminė pasaulio pabaigą, kai nebemeluoji sau, neva šou pasaulis atsigaus. Priešingai – net ir nenorėdama galvojau, kad neatsigaus. O juk visi ne jaunyn einame ir aš nesu ta naivi jauniklė, kuri krykštautų: „Nieko tokio, palauksiu dešimt metelių.“ Kita vertus, nesu ir senė: dar noriu scenos, dar turiu ką parodyti ir ką pasakyti. Dar neatsisveikinau, dar neatsidžiaugiau žmonėmis. Tik to „dar vieno“ karto meldžiau.

– Ne vienas kolega išgyveno panašią traumą, todėl perkėlė koncertus į internetą, kad bent virtualioje realybėje galėtų bendrauti su savo klausytojais.

Man būdavo labai baisu stebėti tuos „online“ koncerčiukus. Aišku, galima ir taip pagroti, gitarytę, pianiną pabarškinti. Bet aš noriu tik to, kas gyva! Koks tai koncertas, jei nejauti savo klausytojo emociškai, iš viso nieko nejauti?

Gali koncertuoti ne arenoje, ne tūkstančiams, o siauresniam ratui privačioje šventėje. Bet net ir ten jauti tą gyvybę, akis, dainuoji su visais iki užkimimo, ir paskui važiuoji namo kaip po labai gero koncerto. Todėl kai viskas užsidarė, aš vos iš balkono neišlėkiau dainuoti! Juokauju, bet buvo kilusi panika. Maniau, jei ne nuo kovido mirsiu, tfu tfu tfu, tai iš tos baimės, panikos, ir tokio milžiniško liūdesio, kad, atrodo, plyš širdis.

– Kaip su tuo kovojai?

– Niekaip. Susisukdavau į kamuoliuką, gulėdavau gemalo pozoje ir bliaudavau. Tiesiog atrodė, kad neiškęsiu be to, kas yra mano gyvenimas. Taip – galiu megzti, šokti, sportuoti, kitus kažko pamokyti, nes ko tik pati nemoku. Bet esmė ne tame: aš negalėjau pakelti minties, kad štai vakar dainavau, o nuo rytojaus nedainuosiu. Nėra kam kurti, kam dainuoti, nėra dėl ko gyventi? Tai tada viskas.

Buvo labai žiauru. Jei taip prieš dešimtmetį – gal būčiau vėl prasigėrus. Juk kai geri, butelis yra pirmiausias dalykas, kurio imiesi bet kokiu atveju. Tai kažką reikia „aplaistyti“, tai „širdį nuraminti“, o tada – „kablys“. Tais laikais, kai šitaip gyvenau, man net nereikėdavo progos, o dabar – kai tikrai viskas apsivertė aukštyn kojomis – net mintis nekilo! Kad ir kaip bijojau realybės, nepagalvojau apie alkoholį. Šito atsisakiau visam gyvenimui ir kiekvieną dieną už tai dėkoju. Valentino dieną suėjo 11 metų, kai mečiau gerti.

– Bet vis dar atsiranda „visažinių“, kurie laido replikas...

– Tik pasirodė mano būsimo koncerto „Super Džo“ plakato nuotrauka: aš prisimerkusi žvelgiu pro skrybėlės kraštą. Ir jau kažkoks suskis rašo: „Matosi, kad gerai įkalus“. Banas tau iš karto! Tai – Super Džo žvilgsnis, jis drąsus, kitoks. Pati neseniai iš išgąsčio išlindus, tai aišku, kad su tikėjimu einu į priekį, kad ir su kitais juo galėčiau pasidalinti!

– Sugrįžęs tikėjimas rytojumi vėl įkvėpė namuose sėsti prie klavišų?

– Turiu vieną svajonę, kuri yra reali, įgyvendinama: išleisti būtent savo, o ne kitų autorių dainų albumą. Nenoriu pabaigti karjeros su „Nemylėjau tavęs“ ir „Vienas namuose“. Karjeros pradžiai tai tiko, o pabaigai... Kada bus pabaiga – nežinau. Bet noriu leisti sau kurti dainas brandžiame amžiuje. Ir jaučiu, kad žmonėms jos patiks, nes kūryba eina iš mano širdies, o genealumas slypi paprastume. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar pradėsiu dainuoti apie saulelę ir pumpurėlius, – tai vis tiek bus dainos apie meilę, abipusę ar ne. Apie tai, ką aš širdy išgyvenu. O žmonės tokias dainas labai greitai prisitaiko sau, savo netektims ir savo laimei.

Anksčiau esu parašiusi ir dainų-svajonių: ne apie tai, kaip viskas yra, o kaip norėčiau, kad būtų. Tokia buvo daina „Aš laiminga“. Žmonės patikėjo ja, nes niekas nežinojo, kur patenku, kai durys užsidaro. Ta daina nė velnio neatitiko gyvenimo. Pati graudinausi ją dainuodama. Visi galvojo, kad aš tokia laiminga, jog net iš tos laimės verkiu, o aš žinojau, kad padainuosiu apie savo nebūtą laimę ir grįšiu į asocialų gyvenimą.

– Dabar gyveni visiškai kitaip: vyras – mylintis, patikimas, namai – gražūs, šilti. Juose yra viskas, apie ką galėtum svajoti?

– Dabar turiu ne tik garderobinę, bet ir sporto salę. Elegijus įrengė, kai su asmeniniu treneriu nebegalėjau sportuoti, nes vėl prasidėjo koncertai, fotosesijos, interviu...Todėl dabar namie atlieku preso pratimus, turiu bėgimo takelį, pakilnoju svarmenis. Darau viską, ko treneris mokė.

– Kokios muzikos klausaisi sportuodama?

– Įsijungiu radijo stotis, kartais ir televizorių. O kitąsyk noriu sportuoti tyloje, už lango paukščiukams čiulbant. Man tai – meditacija.

– Ne paslaptis – nuolat sulauki komplimentų, kad atrodai stulbinančiai.

– Tai girdėdavau visais laikais. Bet man svarbu ir pačiai vidumi tai jausti. Sportas yra mano sąjungininkas. Man patinka justi energijos pliūpsnį. Be to, pasirodo, esu labai lanksti. Koją virš galvos lengvai iškeliu. Žinojau, kad gyvačiukas, bet kad iki tiek... (Juokiasi.) 8-erių svajojau apie baletą, su drauge stojome, abi neįstojome. Dabar ji – Vokietijoje garsi pianistė, o aš dainuoju iki šiol.

– Dabar, kai gali ruoštis ilgai lauktam, įspūdingam koncertui arenoje, scenos baimė išaugo ar kaip tik – dingo?

– Dar kol kas kojos nedreba. Be to, pastaruoju metu buvo progų padainuoti arenoje: pasirodžiau Donato Montvydo koncerte, vėliau – M.A.M.A apdovanojimuose. Niekada nejaučiau paniškos scenos baimės, nors prieš solinius koncertus apima jaudulys.

Kai vyko turas „Aš – Karalienė“, programos pradžioje mane iškeldavo su liftu. Kylu ir jaučiu, kad baisu, visas kūnas dreba. Bet tik žengiu ant scenos, pamatau žmones – iškart virpulys praeina. Ovacijos mane ramina. (Juokiasi.) Išgirstu plojimus ir viskas: mielieji, aš atėjau pas jus ir dabar bus pats fainiausias mūsų laikas! Aš nebijau savo klausytojų – aš ateinu susitikti su draugais.

– O jei prieš pat pasirodymą nutinka kas nors netikėto?

– Per turo „Nesudeginta ant laužo“ paskutinį koncertą, likus minutei iki išėjimo ant scenos, Elegijus mane lydėjo metaliniais laiptais. Nežinau, kas nutiko, bet abu atsirėmėme į scenos užuolaidą, ir kritome iš kelių metrų aukščio į tą skylę. Elegijus vožėsi ant nugaros, aš – ant jo. Kvapą sunku atgauti, o man po akimirkos dainuoti „Išlošti gyvenimą“! Jau pradėjo groti intro...

Greitai pašokau, apsižiūrėjau, ar plaukai nesusivėlę, ar nagas nelūžo, ar pėdkelnė nesuplyšo. Tai buvo šokas, bet jokio papildomo jaudulio, tik išsigandau. O atitraukė uždangą – ir išėjau dainuoti. Nieko neskaudėjo, net balsas nedrebėjo, viskas pasimiršo. Tik mintyse siaubingai išgyvenau dėl Elegijaus, ar jis nesusižeidė. Kitą rytą abudu atsikėlėme mėlynais šonais ir nugarom, bet tą vakarą atšokau visą rokenrolinį koncertą.

– Rokenrolo netrūko ir per M.A.M.A: ten pasirodei ir su savo grupe, ir su D. Montvydu. Televizijos kameros rodė tavo akis, kai Donatas taip jautriai atliko „Nemylėjau tavęs“... Paskui abu sukėlėte ant kojų areną savo hitu „17“. Jauteisi laiminga?

– Tai buvo ne pagal scenarijų ir apsiašaroju jau ne pirmą kartą: ir kai studijoje šią dainą įrašinėjome taip buvo, ir dabar... Jis dainuodamas priėjo, paėmė už rankos, ir tada užplūdo labai geras jausmas. Tokia magnetinė trauka, tokia gera aura, pats Donatas – toks gerietis, nuostabus žmogus. Viskas savaime įvyko, nieko nesurepetavome, užteko vienas kitam žiūrėti į akis. Stiprus mūsų duetas, labai labai faina, kad jis yra. Ir su grupe ant scenos būti – fantastinis jausmas. Ir žmonės atkuto per mūsų pasirodymą, wow, kiek žinučių po to pasipylė.

– Tavo požiūriu, – nuo ko priklauso koncerto sėkmė?

– Artistas tiesiogiai priklauso nuo publikos ir atvirkščiai – iš dalies nuo jo priklauso, ar pavyks sukelti žmones ant kojų, ar ne. Bet kokiu atveju, publika daro labai didelę įtaką pasirodymui. Aš tai galiu apsisukti ir išeiti, labai daug kantrybės neturiu! (Juokiasi.) Bet jei arenoje – mano tauta, atiduosiu viską ir viskas pavyks. Net jei koncertas būna sėdimas – vis tiek visi galop atsistoja. Negalima, bet atsistoja.

Karantino metu koncertavome „Drive In“ principu – žmonėms, sėdintiems automobiliuose. Bet ir jie galiausiai neiškentė – per mašinų liukus lipo, šoko. Tai dėl tokių akimirkų aš ir dainuoju. Nenoriu grubiai pajuokauti, bet tokią minutę atrodo – padainavai ir numirt gali.

Tokios patirtys yra jėga. Ir dabar labai laukiu mūsų didžiojo šou „Super Džo“. Ir jau net matau, kaip visi kyla nuo kėdžių ir šėlsta. Kai apie tai galvoju, net oro trūksta. O kai žinau, kokį efektingą tą koncertą padarysim, tai jau ir pati gruodžio 3-iosios negaliu sulaukti! (Juokiasi.)

– Yra ir artimesnių planų – gastrolės užsienyje…

– Taip, vasario 26 dieną koncertuosime Norvegijoje, visą kovą gastroliuosime po Angliją ir Airiją. Taigi, užsienio lietuviai – susitiksime koncertuose! O paskui tikiuosi visus savo klausytojus, gerbėjus, savo mielus, mylimus ir mylinčius žmones pamatyti Kauno „Žalgirio“ arenoje, koncerte „Super Džo“, į kurį dabar sutelktos visos mūsų mintys. Žinokite, pati stočiau į eilę prie tokio koncerto! (Juokiasi.)

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.