„Šventinis bankuchenas“ (šis pseudonimas priklauso komikui ir dainininkui Lukui Šidlauskui) plačiausiai išgarsėjo legendiniu kūriniu „Lietuvos istorijos repas“. Tačiau pasirodyme jis net neskambėjo – Lukas Šidlauskas seniai jį išaugo ir tapo unikaliu multižanriniu atlikėju, tikru lietuviškos scenos fenomenu.
Retas humoristo pasirodymas sudomino ir žinomus žmones. Tarp publikos buvo galima išvysti aktorių Mantą Stonkų, dainininkus Marijoną Mikutavičių, Moniką Pundziūtę-Monique, Ievą Narkutę, Beną Aleksandravičių, Dainotą Varną, režisierių Eimantą Belicką, dizainerę Ievą Daugirdaitę, vyresnės kartos aktorių Vidą Petkevičių.
Kitas „Šventinio bankucheno“ šou numatytas Kaune, miesto festivalyje „Muzika botanikoje“, VDU botanikos sode rugsėjo 9 d.
Jei reikėtų keliais žodžiais nupasakoti, koks gi tas „Šventinio bankucheno“ šou, būtų ganėtinai sudėtinga. Pasirodymas vienija daug skirtingo žanro muzikos, komiškos multimedijos ir stand-up elementų.
Lukas Šidlauskas – plataus spektro talentas. Jis – puikus vokalistas, sėkmingai ir taikliai parodijuojantis labai skirtingus muzikos žanrus. Norėdamas galėtų būti tiesiog geru country, funk, reaggae, world ar popmuzikos dainininku. Tačiau vien tai jam, greičiausiai, nebūtų įdomu.
Jis galėtų būti ir profesionaliu stand-up komiku. Publika mirtų iš juoko. Tačiau ir to jam, ko gero, nepakaktų. Be to, panašių vienas į kitą stand-up komikų, daugiau ar mažiau juokingų, pastaruoju metu radosi net per daug.
Labiausiai visus žavintis Luko Šidlausko talentas, ko gero, yra... lingvistinė ekvilibristika. Maždaug taip galima įvardinti išskirtinį gebėjimą išvedžioti ir suvedžioti žodžius, žongliruoti kalbomis, priversti lietuvišką tekstą tapti ispanišku, prancūzišku, anglišku, bankuchenišku. Jo „Nykstančios lietuvių liaudies dainos“ skambėtų net labai autentiškai, jei sugebėtum nesigilinti į tekstą.
Muzikos ir priešingai nei tavo smegenys tikisi skambančio teksto sintezė ir yra tai, kas priverčia žiūrovus juoktis garsiai ir daug.
Kurti juokingus reklaminius šaržus jam labai padeda ilgametė kūrybinio darbo reklamos agentūroje patirtis. Reklamų, protmūšių, TV viktorinų, rėmėjų parodijos, mirti iš juoko verčiantys menamų startuolių pristatymai, naujas žinomų reklamos kampanijų ir prekės ženklų veidas – tai ką slapta ir nedidelėmis dozėmis daro nuobodžiaujantys reklamos kūrybininkai – „Šventinis bankuchenas“ pristato viešai, beatodairiškai ir dideliais mastais.
Jei reikėtų programą išmatuoti pagal neegzistuojančią kūrybingumo skalę – Lukas Šidlauskas būtų lyderiu. Kažkur labai aukštai jis atsidurtų ir pagal juokingumo skalę, taip pat neegzistuojančią. O „Nykstančių lietuvių liaudies dainų“ kūrinys „Oi kiek kentū“ pagal cikladainių stiprumo matą (toks, beje, tikrai yra) atsiduria kažkur šalia „Baha Men“ dainos „Who let the dogs out“. Pastaroji, jei nežinote, yra pripažinta kaip viena labiausiai įstringančių ir įkyriai besikartojančių galvoje dainų pasaulyje.
Sunku patikėti, bet Lukas Šidlauskas visą savo programą kurią vienas. Jis yra ir dainų, ir tekstų, autorius. Festivalis „Untold City“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, turi šūkį „Muziką kuria žmonės“. Jis skirtas pabrėžti, kad už kiekvieno muzikos kūrinio, už kiekvienos dainos slepiasi konkretus žmogus – autorius. Tas, kuris į kūrinį sudėjo savo mintis, jausmus, talentą, laiką.
