Pasak „Molchat Doma“, grupė visada tryško brutalizmo architektūros estetika, kuri puošia ir jų naujojo albumo viršelį: „Šalta, pilka, įspūdinga, pramoninė – ir vis dėlto tuose pamatuose plaka žmonių širdys“.
2020 m., įvykus proveržiui jų muzikiniame kelyje, grupė išgyveno įvairiausių potyrių poliariškumą – nuo sunaikinto gyvenimo ir priverstinio persikėlimo iš gimtojo Minsko iki koncertų visame pasaulyje.
Kaip tik tuo metu savo naujaisiais namais „Molchat Doma“ pasirinko Los Andželą, kur baigė įrašyti ketvirtąjį albumą „Belaya Polosa“.
Šis albumas – pokyčių sudėtingais laikais liudijmas, meilės laiškas 90-ųjų skaitmeniniam pulsui ir ryškus tamsių grupės šokių aikštelės himnų atgimimas.
Per ketverius metus nuo ankstesniojo „Molchat Doma“ albumo „Monument“ pasirodymo grupės narių – vokalisto Egoro Shkutko, bosisto Pavelo Kozlovo ir pagrindinio dainų kūrėjo, prodiuserio bei aranžuotojo Romano Komogortsevo – gyvenimuose įvyko tiek daug pokyčių, kad jų muzikos transformacija buvo neišvengiama.
„Visas albumas yra prizmė, per kurią bandėme atspindėti tai, kas mums nutiko“,– apie albumą „Belaya Polosa“, kurį prodiusavo R. Komogortsevas, o išleido „Sacred Bones“, sako grupės nariai.
Klausantis sintezatoriaus bangavimo ir būgnų mašinos plakimo tampa aišku, kad „Molchat Doma“ skamba kitaip. „Belaya Polosa“ grupės gerbėjus kreipia nauja kryptimi, išlaikančia jau pažįstamą šaltą minimalizmą.
Žvelgiant į albumo temą – pokyčius ir nusigręžimą nuo neramios praeities į neaiškią ateitį – pakitęs grupės skambesys – natūralus.
„Tai kitokia grupė“, – sako „Molchat Doma“ nariai, paklausti apie „Belaya Polosa“ aranžuotes ir ausiai malonų skambesį.
„Kitoks garsas ir kontekstas, bet tas pats stilius ir emocijos“.
Ir išties, „Molchat Doma“ išlaiko savo dvilypumą – tuo pat metu būdami ir šalti, ir užsivedę, savo muziką per daugybę naujų tekstūrų jie stumia į vis platesnes teritorijas, naudodami šiurpaus grožio, klestinčio atšiaurioje realybėje, garsus.
