Kaip skelbė BBC, praėjusiais metais „Eurovizijos“ dainų konkursą stebėjo didžiulis kiekis žmonių – apie 163 mln. Tai reiškia, kad buvo tiek pat skirtingų nuomonių apie tai, kaip turėtų atrodyti tobulas dainų konkurso dalyvis.
Vienų širdis pakeri melancholiškos baladės, priverčiančios ne tik susimąstyti, bet ir pajusti meilę bei taiką.
Tuo metu kiti favoritais laiko ekstravagantiškus pasirodymus – drąsias dainas, įžūlius kostiumus ir akį traukiančią scenografiją.
Tobula daina
Ieškodamas tobulos dainos formulės, Bostono Berklio muzikos koledžo muzikologas Joe Bennettas išanalizavo daugybę „Eurovizijos“ finalininkų ir išskyrė du dominuojančius muzikos stilius.
Vienas iš jų yra vadinamasis „eurovizinis hitas“. Tai – energingos dainos, turinčios daugiau nei 120 dūžių per minutę (BPM), papildytos smogiamaisiais būgnais ir sintezatoriais skambesiu. Tokiam stiliui puikiai atstovauja 2012 m. nugalėjusios Loreen daina „Euphoria“ bei 2015 m. triumfavusio Manso Zelmerlöwo kūrinys „Heroes“.
Kitas stilius – lėtos baladės, turinčios apie 70 BPM, pavyzdžiui, Portugalijos „Amar Pelos Dois“ (Salvador Sobral, 2017 m.) ir Nyderlandų „Arcade“ (Duncan Laurence, 2019 m.).
Pasak eksperto, egzistuoja klišė, kad „Eurovizijos“ dainos yra tik apie meilę ir taiką. Šį įspūdį dar labiau sustiprino 2016 m. konkurso pertraukos metu Manso Zelmerlöwo and Petros Mede atlikta daina apie tobulos „Eurovizijos“ dainos parašymą, pavadinta „Love Love Peace Peace“.
Anot J. Bennett'o, tai iš dalies pagrįsta, nes kiekviena „Eurovizijos“ daina dažniausiai gali būti priskiriama šešioms platesnėms temoms: meilė, vienybė, savęs įtvirtinimas, vakarėliai, istorija ir dainos apie muzikos kūrimą.
Jis taip pat pabrėžė, kad dainos apie savivertę ar emocinį sustiprėjimą dažnai sulaukia sėkmės – tai puikiai iliustruoja 2014 m. Austrijos pergalė su Conchitos Wurst daina „Rise Like a Phoenix“.
Paprasta, bet įtikinanti scenografija
Atlikėjai gali būti linkę persistengti su scenografija, tačiau, pasak ekspertų, tai nebūtinai padeda pelnyti pergalę.
Dainų autorius Thomas Stengaardas, kuris kartu kūrė 2013 m. Danijai pergalę atnešusią dainą „Only Teardrops“, taip pat ir šių metų Jungtinės Karalystės kūrinį „What the Hell Just Happened“, kurį atlieka Remember Monday, dalį sėkmės priskiria būtent paprastam sceniniam sprendimui – jis esą padeda dainai įstrigti žiūrovų atmintyje.
„Jei paprašytumėte vaiko nupiešti tą pasirodymą – jis galėtų tai padaryti. Mergina be batų, du vaikinai su būgnais ir vienas su fleita. Labai paprasta, bet tai suveikia“, – teigė jis.
Su tuo sutinka ir vokalo trenerė Carrie Grant, kuri 2014 m. vadovavo Jungtinės Karalystės žiuri ir 1983 m. konkurse užėmė šeštąją vietą kaip grupės „Sweet Dreams“ narė.
„Nėra nieko blogiau, kaip turėti atlikėją, kurio scenoje yra daug pinigų, bet jo pasirodymas to nepateisina. Dėl to tas pasirodymas atrodo prastesnis“, – dėstė ji.
2014 m. C. Grant favoritė Conchita Wurst tapo nugalėtoja – šis į moterį įsikūnijęs Austrijos daininkas tapo pirmuoju atlikėju, laimėjusiu konkursą be pritariančiųjų dainininkų ar šokėjų scenoje nuo 1970 m.
Conchita išsiskyrė tuo, kad ji buvo barzdota drag karalienė. C. Grant manymu, „Eurovizijos“ gerbėjai mėgsta neįprastus dalykus, ypač tuos, kurie apima LGBT bendruomenę.
Sėkmės paslaptis
Manoma, kad „Eurovizijoje“ minorinę tonaciją turinčios dainos vis dažniau išstumia mažorines.
Tačiau J. Bennettas paneigė įsitikinimą, kad mažoras – tai laimė, minoras – liūdesys. Jis pabrėžė, kad minorinės tonacijos dainos vis dažniau tampa emocinio gilumo išraiška.
Pavyzdžiui, remiantis „Press Association“ duomenimis, 2023 m. net 85 proc. visų „Eurovizijos“ finalininkų dainavo minoru.
Iš tiesų, per pastaruosius 20 metų vos dvi mažoro tonacijoje parašytos dainos pelnė pergalę. Tai – 2011 m. Azerbaidžanui pergalę iškovojusi daina „Running Scared“ ir 2017 m. triumfavusi Portugalijos baladė „Amar Pelos Dois“.
Savo ruožtu Prinstono universiteto muzikos tyrėja, profesorė Elizabeth Hellmuth Margulis teigė, kad žmonės turi įgimtą tendenciją muzikos garsus susieti su konkrečiu kontekstu. Pavyzdžiui, išgirdę vos kelis techno dainos taktus, mintyse susikuriame tamsaus naktinio klubo ir jame grojančio didžėjaus vaizdą.
Vadinasi, tam tikros minorinės tonacijos dabar klausytojams gali kelti asocijacijas su „Eurovizijos dvasia“.
Mokėjimas nustebinti
E. H. Margulis sako, kad norint, jog daina įsimintų, svarbu ją pakartoti. Tačiau dainos neturėtų būti per daug pasikartojančios.
Ekspertės teigimu, daina ypač įsimintina tampa tada, kai ji skamba ne tik daug kartų, bet ir kai joje atsiranda koks nors netikėtas posūkis.
Klasikinis pavyzdys – 1981 m. Jungtinei Karalystei pergalę atnešusi „Bucks Fizz“ daina „Making Your Mind Up“.
Pirmiausia daina pakeitė tonaciją, o po to sekė įsimintinas kostiumų pakeitimas, kai dainininkių sijonai buvo nuplėšti ir pasirodė trumpesnės suknelės. Taip buvo įvykdytas vizualinis ir muzikinis posūkis.
O štai, pavyzdžiui, švedai „Diggi-Loo Diggi-Ley“ 1984 m. nugalėjo dainų konkursą nepaisant to, kad jų daina buvo pašiepta dėl banalaus teksto. Visgi J. Bennettas teigia, kad tai tik paryškina vieną iš svarbiausių konkurso bruožų – stiprų melodijos vaidmenį.
„Eurovizijai tikrai reikia didelių melodinių kabliukų. Norisi, kad žmonės visoje Europoje dainuotų tą melodiją. Reikia labai pagaulaus, įsimintino priedainio“, – aiškino jis.
Kalbant apie tonacijų keitimą, manoma, kad jos jau seniai tapo vienu iš būdų pažerti naujovių į „Eurovizijos“ dainas.
Šia formule vadovavosi ne vienas nugalėtojas, įskaitant Norvegijos brolių Olsenų dainą „Fly on the Wings of Love“ (2000 m.) ir Serbijos Marijos Šerifović dainą „Molitva“ (2007 m).
Tačiau, kaip pažymi J. Bennettas, nors tonacijos pakeitimai vis dar pasitaiko tarp maždaug penktadalio finalininkų dainų, nuo dainos „Molitva“ nelaimėjo nė viena daina, kurioje būtų pakeista finalinio priedainio tonacija.
Taigi „Eurovizijos“ pergalės receptas – ne vien stiprus balsas ar blizganti scenografija, o gerai apgalvotos detalės, susijungiančios į visumą. Tarp jų – įsimintina melodija, emocinį gilumą perteikiantis tonas, autentiškumas ir kartais – netikėtas akcentas, galintis nustebinti milijoninę auditoriją.